Kambodžos džiunglėse aplankė garsiąją Angkor Vato šventyklą

Vyno pažinimas neturi ribų. Tobulo skonio  ir originalios receptūros paieškos nuveda žmonės į tolimiausius kraštus.  Šiemet joniškėlietis vyndarys Algirdas Lungis pasiekė net Kambodžą ir Tailandą norėdamas atrasti ir pajausti tų kraštų vynų subtilybes.

Nors šios šalys gaminamas vynas, bet jį surasti ne ką lengviau nei Lietuvoje išvysti dramblį. Vietos įstatymai labiau palankesni alaus ir stipriųjų gėrimų pramonei, todėl vietinis vynas yra palyginti brangus ir surandamas tik atokesnėse vietovėse, kurias žino tik užkietėję vynų mėgėjai ir žinovai.

Vynas šiuose kraštuose gaminamas ne tik iš vynuogių, bet ir iš gausybės tuose kraštuose augančių egzotiškų vaisių: magų, ananasų, rambutanų, longkonų, mangustinų, kokosų ir t.t

Šie vynai, o ypač mangustinų, padarė man neišdildomą įspūdį. Ko nepasakysi apie vietinius vynuogių vynus, kurie be jokios abejonės nusileidžią pasauliniams analogams.

Šiuose egzotiniuose kraštuose galioja įstatymas draudžiantis prekiauti alkoholiu po 23 val. Deja, jis daugiau „popierinis” nei realus. Kaip beje ir dauguma ten galiojančių draudimų.

—————————————————————————————————————————————–

Iš kairės: ananasų, mangustinų, vynuogių ir egiptietiškas „obeliskas” – Cabernet Sauvignon

—————————————————————————————————————————————-

Pasaulyje vynų ieškome tose šalyse, kur buvo įžengusi prancūzų pėda.

Kambodža turbūt dažnam asocijuojasi su pilietiniais karais, Raudonųjų khmerų bei jų vadovo Pol Poto režimu, per kurį šioje šalyje buvo nužudyta gal net ne vienas milijonas gyventojų. Tuomet, 1976-1989 metais, ji buvo vadinama Kampučija.
– Pol Poto režimo šioje šalyje seniai nebėra, tačiau ir dabar sutikau nemažai tų laikų karo aukų – Kambodžos gyventojų nutrauktomis galūnėmis, – pastebėjo joniškėlietis Algirdas Lungis, grįžęs iš Azijos pietryčiuose esančios Kambodžos.
Šioje šalyje Algirdą labiausiai traukė aplankyti didžiulį induistų šventyklų kompleksą, iš akmens pastatytą khmerų karalių prieš tūkstantį metų. Visame pasaulyje garsi Angkor Vato šventykla vaizduojama ant Kambodžos vėliavos ir yra pagrindinis šalies simbolis.
– Be to, Kambodžos džiunglės man priminė vaikystėje labai pamėgtą Kiplingo filmą „Mauglis“. Pasijutau tikras tokių džiunglių gyventojas, – prisipažino Algirdas.


Nors šalis atrodo skurdi…

Iš Vilniaus oro uosto lėktuvas su dviem šimtais turistų, nusileisdami pasipildyti degalų Turkmėnijos sostinėje Ašchabade ir Indijos sostinėje Delyje, maždaug po penkiolikos valandų nusileido Tailando sostinėje Bankoke.
– Autobusu pasiekėme Kambodžą, nemažai sugaišdami prie sienos. Nuo Lietuvos iki Kambodžos maždaug dešimt tūkstančių kilometrų atstumas ir penkių valandų laiko skirtumas. Be to, Lietuvoje buvo dešimt laipsnių šalčio, o patekome į 30 laipsnių karštį, – pasakojo Algirdas.


Dabar ten sausasis metų periodas, vadinamas žiema, kai nelyja, medžiai po truputį meta lapus.
– Vis tiek jaučiausi labai vešlioje trijų pakopų augalijoje, tarp palmių, lianų, bambukų – tarsi pusiaujo džiunglėse. Nors dar norėčiau ten pakliūti drėgnuoju laikotarpiu, kai viską prausia šiltas gausus lietus. O karštis nevargina – tiesiog švelni kaitra, – savo potyriais dalijasi Algirdas.


Daugeliui Kambodža asocijuojasi su skurdu, su labai menku pragyvenimo lygiu.
– Atvykę vakariečiai mėgsta su vietiniais žmonėmis padiskutuoti, kaip čia blogai gyventi, kokie šiukšlynai, lūšnynai ant pastolių, kad neapsemtų vanduo, – pasakoja Algirdas. – Bet Kambodžos žmonės, paklausti, ar nenori gyventi geriau, atsako: mes gerai gyvenam.
Per metus jie nuima keturis derlius. Pagrindinis maistas – ryžiai, jūros gėrybės, daržovės, vaisiai, prieskoniai. Kaip pastebėjo Algirdas, Kambodžos gyventojai nebadauja, atrodo jaunai ir laimingai.
– Ištisi namukų kvartalai ant pastolių. Taip net patogu, nes nereikia mokėti jokių mokesčių. Tik mes turim labai daug įsipareigojimų, o ten žmonės laisvi. Jie neturi motyvacijos gyventi kitaip. Pagal jų supratimą jie visko turi. Jų religija – budizmas. Net ne religija, o gyvenimo filosofija, – sako Algirdas.

Gausybė transporto: nuo rikšų iki automobilių

Kambodžos kaimynės – Tailandas, Laosas ir Vietnamas. Ji nuo seno kariavo su Siamu, taip kadaise vadinosi Tailandas, ir Vietnamu. Vėliau buvo Prancūzijos kolonija.
– Todėl tikėjausi Kambodžoje aptikti vynuogynų ir vietinių vynų, tačiau jų gavau tik Tailande, – pasakoja vynininkas Algirdas Lungis. – O Kambodžoje idealiausios sąlygos auginti puikios kokybės ryžius, taip pat gausu vaisių. Yra brangakmenių kasyklų. Tiesa, žymiosios Angkor Vato šventyklos brangenybės per užkariavimus atsidūrė Prancūzijos Luvre arba Birmoje.


Kambodžos karalystėje žemės priklauso karaliui.
– Galima jas pirkti, bet vis tiek bus karaliaus. Tarkim, jei per tą žemę reikės tiesti kelią, savininkui grąžins pinigus arba nukels į kitą vietą, tačiau visuomenės poreikiai svarbesni. Pas mus kokią stovinčią sodybą, nors ji ir kliudo, kur kas sunkiau išjudinti, – palygina Algirdas.
Tiesa, lyginti įdomu, bet vis dėlto tai visiškai skirtingos civilizacijos ir tradicijos.
– Ten gal dešimt kartų daugiau įvairiausio transporto – dviračių, motorolerių, rikšų, automobilių, tačiau nėra šviesoforų, ir avarijų kelis kartus mažiau nei pas mus. Pirmiausia viskas vyksta daug lėčiau, tiesiog niekas neskuba. Kur ten labai paskubėsi – kai taip karšta, širdis sustos, – šypteli Algirdas.


Jis papasakojo, kaip tose šalyse įgyjama teisė vairuoti:
– Norint įsigyti vairuotojo pažymėjimą, pas mus tenka pakloti krūvą pinigų. O ten dar be teisių savininkas atvairuoja savo transportą pas pareigūną. Tai įrodymas, jog moka važiuoti. Paskui pateikiama dvidešimt klausimų. Jeigu vairuotojas nežino, dar jo perklausia ir pats tarnybos darbuotojas paaiškina. Tada žmogus susimoka simbolinį mokestį ir gauna vairuotojo pažymėjimą. Beje, europietiškos teisės ten negalioja.

Poliai vandenyje – iš tiko medžio

Algirdą stebino kartais net ant kreivokų medinių polių pastatyti namukai:
– Juk tos kartys nuolat mirksta vandeny ir jos turėtų nukirmyti. Tačiau poliai sukalti iš tiko medžio. Jis labai kietas, vandenyje skęsta. Šis medis perpus lėčiau auga, tačiau subrendęs vandenyje nesupūva ne vieną šimtą metų. Gelžbetoniniai poliai žymiai trumpaamžiškesni. Štai kaip išmoningai sukūrė pati gamta. Ir tos medienos polių net nereikia impregnuoti, nepuola jokie kenkėjai.


Taigi Pietryčių Azijos tropiniuose miškuose tiko medžiai užauga iki 50 metrų aukščio, kamieno skersmuo gali siekti du metrus. Tiko medis nepamainomas laivų, prieplaukų statyboje, iš jo gaminami baldai, žaliuzės, parketas.
– Tailande šiuos medžius uždrausta kirsti. Bet Laose, Kambodžoje, Vietname jie kertami. Nors iš tų šalių draudžiama išvežti, tačiau tiko mediena vis tiek kažkaip atsiduria Tailande, – sako Algirdas.
Jis norėjo parsivežti tiko medžio vazelę, bet ji kainuoja 50-100 litų…

Ir į Kambodžą žengia turizmas ir komercija

– Maloniai stebino Kambodžos gamta ir sutikti žmonės. Vis dėlto pagrindinis tikslas buvo aplankyti Angkor Vatą – didžiausią išlikusį ir vieną įspūdingiausių šventyklų kompleksą, – teigė joniškėlietis Algirdas Lungis. – Iš daugiau nei 300 šventyklų apžiūrėjome tik tris.
Angkore išlikęs maždaug prieš tūkstantį pastatytas rūmų ir šventyklų kompleksas – Pasaulio paveldo paminklas, užimantis 400 kvadratinių kilometrų.
– Jeigu 1200 metais čia gyveno iki dviejų milijonų žmonių, tai Paryžiuje ar Londone – tik apie 400 tūkstančių, – palygina Algirdas.
Šventyklos kompleksas atkartojo induizmo pasaulį. Ji pastatyta aplink centrinį pastatą – bokštą. Vėliau Angkoro miestą, išskyrus Angkor Vatą, pasiglemžė džiunglės. Šventykla, apgyvendinta ir saugoma budistų vienuolių, tapo svarbia piligrimystės vieta, lankoma visos Pietryčių Azijos budistų ir induistų. Tačiau europiečiams ji liko neprieinama, slypėjusi beveik neįžengiamose džiunglėse kone 400 metų. 1860-aisiais šią vietą atrado prancūzų kolonistai.

Angkor Vatas užima didžiulę teritoriją. Dekoratyviniai motyvai iškalti visose smiltainio ir vulkaninių uolienų sienose, kiemus ir terasas puošia įvairios statulos.
– Nors Kambodža atrodo mažai civilizacijos paliestas pasaulio kraštas, bet, sėdėdami lauko kavinėse, pastebėjome vien europiečius, amerikiečius. Taigi ir į šią daug natūralumo išlaikiusią šalį jau žengia turizmas ir komercija, – pastebi neseniai iš Kambodžos grįžęs joniškėlietis

Tailandietiška relybė nuo kurios nepabėgsi…

 

Pabuvoti Tailande ir nesutikti vietinių transvestitų – neįmanoma 🙂

Comments are closed.