Sausio 22 d. Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre susirinkę Lietuvos vynuogininkų asociacijos ir Lietuvos vyndarių asociacijos nariai renginyje „Pažink lietuvišką vyną“ dalijosi patirtimi apie vynuogių Lietuvoje rūšis, auginimą, apie lietuviško vyno gamybą. Vyko degustacija – varžytuvės, paskelbti ir diplomais apdovanoti geriausių naminių vynų gamintojai. Po tokio išsamaus lietuviškų naminių vynų pristatymo kyla paprastas klausimas: kodėl negeriam savo vyno?
Vyndarystės tradicijos Lietuvoje, kaip teigė nepriklausomas kultūrinio – kulinarinio paveldo ekspertas Algirdas Jonušis, yra senos ir gilios. Nuo senų senovės lietuvių bajorų, kunigaikščių, ūkininkų namuose būdavo gaminamas vynas, net liaudies dainose jis apdainuojamas. A.Jonušis išaiškino užstalės dainos „Žalias vynas – ne vanduo“ etimologiją. Jo teigimu, žalias vynas – tai ne jaunas, kaip iki šiol manyta, tai – žalas vynas. Senojoje lietuvių kalboje, lektoriaus įsitikinimu, žodžiu „žala“ buvo vadinama tamsraudonė, į rudumą spalva. Juk tokios spalvos karves žalomis tebevadiname iki šiol. Taigi, lektoriaus nuomone, dainoje minimas raudonas vynas. A.Jonušis visiems priminė ne tik senas vyno gamybos Lietuvoje tradicijas, parodė senas vyndario knygas, bet ir ypatingą XIX a. prietaisą vyno stiprumui matuoti.
Renginyje paaiškėjo, jog Lietuvoje gali augti ne tik senasis lietuviškas vynmedis, bet ir subtilaus skonio šalčiui atsparios desertinės vynuogių veislės. Įvairių rūšių vynuoges pristatė net keli renginyje dalyvavę vynuogių augintojai. Andrius Diliautas, prižiūrintis gana didelį vynuogyną, supažindino su Lietuvoje gausiai derančiais vynmedžiais bei parodė, kaip vynuoges ginti nuo ligų, kaip paruošti žiemai, kad, net užėjus speigui, gležni pumpurai nenušaltų. Panašia patirtimi dalijosi ir svečias iš Latvijos Edgaras Zihmanis, vienas žymiausių Latvijos vynuogių augintojų ir vyndarių.
Išsiaiškinus vynuogininkystės problemas, buvo imtasi vynų degustacijos. Ją organizavo 30-ies metų patirtį vynuogininkystėje turintis Algirdas Lungis, kurio vynuogyne – 200 vynmedžių veislių. Degustuojantieji vyną pradžioje buvo išmokyti tinkamai tai daryti: pamatyti spalvą, skaidrumą, užuosti kvapą, ragauti po mažutėlį gurkšnelį, o neišgertą vyną nupilti į atskirą indą ir vandeniu išskalauti taurę naujam vyno gurkšniui. Vyną degustacijai tinkamai įpilti į taurę ir parodyti – rimtas reikalas, kuris buvo patikėtas Kelmės profesinio rengimo centro moksleivėms, būsimoms padavėjoms, vadovaujamoms dėstytojos Linos Gorienės.
Degustacijos metu buvo paragauti 36 pavyzdžiai sausų ir saldžių vynų, kurie, pasirodo, buvo pagaminti ne tik iš Lietuvoje ir Latvijoje auginamų vynuogių, bet ir serbentų, vyšnių, aviečių, aronijų, šermukšnio ir šeivamedžio uogų, rabarbarų, net iš pienių ir gudobelių žiedų. Pirmą kartą tokioje dugustacijoje dalyvavo ir Tytuvėnų vyndariai – namudininkai, maloniai nuteikę degustuotojus. Naminiai vynai ragautojus stebino savo sodrumu, aromatų puokšte, skonio subtilybėmis. Tai natūralu, nes kiekvienas vyndarys turi savo vyno receptą, dažnai – paveldėtą iš senelių, giminaičių, o neretai ir susikurtą iš savo sklype išaugintų vynuogių ar kitokių vaisių bei uogų. Tad klausimas, kodėl dar vis neturime, ar dar neatkūrėme naminio vyno Lietuvoje vartojimo tradicijų, kol kas lieka atviras. Kol kas galima tik retoriškai klausti, kodėl, užuot puoselėję savo sodus, mūsų tautiečiai vyksta dirbti į Ispanijos ar Prancūzijos vynuogynus? Kodėl, savo draugus vaišindami vyno taure, mes negalime pasigirti savais pasiekimais, o bėgam į artimiausią parduotuvę pirkti butelio čilietiško, afrikietiško ar kitokio vyno? Juk net senovės rytų išminčių pasakyta: „Kiekvienas puoselėkime savo sodą“. Ir nors diplomais renginyje buvo apdovanoti ne visi vyndariai, visi vynai rado savo gerbėjų. Vyno vartojimo menas mūsų krašte atgauna pamirštas tradicijas.
