Kalbėdami apie vyną, jo gamybą dažniausiai įsivaizduojame kokią žavią egzotišką šalį, glotnų klimatą, įvairiaspalvius kalnus ir kalveles, didžiulius vynuogienojus ir milžiniškas ąžuolo statines. Tačiau šis malonus gurkšnelis nebūtinai turi atkeliauti iš kito pasaulio krašto. Ar kada susimąstėte, kad ir Lietuvoje gali būti gaminamas kokybiškas, skanus, profesionalų vertinamas vynas? Tai nesudėtingai galima įrodyti pabendravus su vynuogininku bei vyndariu Algirdu Lungiu, galinčiu mus nustebinti Pasvalio rajone, Joniškėlyje, sukurta vynuogynų oaze, gausia gaminamo vyno įvairove bei ketvirčiu amžiaus, atiduoto šiai aistrai. Šis žmogus domina mases entuziastų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Ir tai – nestebina. Juk ne kiekvienas gali be perstojo kalbėti apie vyną, užsimerkęs regėti vynuoges bei sugebėti pagaminti tyrąjį gėrimą iš įvairiausių uogų ar vaisių.
Istorijos: kaip Lietuvoje gimsta tyras tradicinis vynas
– Vynuogės – tai mano gyvenimo aistra. Jomis susižavėjau dar būdamas niolikos. Atrodo, užmerkiu akis ir vis tiek regiu vynuoges.
Kalbant apie vyną, netgi nesu didelis pastarojo mėgėjas. Mane tiesiog be galo masina pats jo gamybos procesas. Ir tai – menas, o ne verslas. Atradimams, tobulėjimui – ribų nėra.
– Mano vynuogynai užima kelias dešimtis arų, su viena didžiausių vynuogių įvairove Lietuvoje – apie 200 veislių. Nuo tradicinių lietuviškų iki dydžio beveik sulig slyva bei kekių sveriančių apie 2 kg. Metų derlių ragaujame nuo liepos iki gruodžio mėn. O žiemą bei pavasarį galime paragauti razinų tiesiog nuo vynmedžio.
Interesantams net nėra būtinybės važiuoti kur nors į užsienį – vynuogynas, kuriame galime mėgautis populiariausiomis pasaulio vynuogėmis kaip Chardonnay, Merlot , Cabernet Sauvignon, Riesling, PinotNoir ar Elzaso saldžiuoju pasididžiavimu Gewürztraminer, yra atviras visiems.
– Gaminu apie 20-25 rūšis įvairių sausų bei saldžių vynų ir tik iš tokių žaliavų, kurios auga pas mus. Tai gali būti tiek vynuogės, tiek ir serbentai, miško uogos, rabarbarai, svarainiai, vyšnios, agrastai ar net burokėliai. Iš jų pagamintų gėrimų skonis gali nesudėtingai sužavėti, užburti. Lietuviškas vynas – tai kultūrinio-kulinarinio paveldo apraiška. Šitaip mes garsiname savo šalį.
– Žinoma, jeigu būtų kalbama apie vynuogių vyną, tai su lietuviškosios gamybos – pasaulio tikrai nenustebinsi. Kokybės atžvilgiu lygintis su ilgametę patirtį, vynuogių auginimui tinkamesnes geografines sąlygas turinčiais gamintojais – sunku. Tačiau visai kitaip kalba pasisuka, jeigu mintyse turimi lietuviškieji vaisių ar uogų vynai. Jie tokie skirtingi, kad net negali būti gretinami su pagamintaisiais iš vynuogių. Šie kur kas originalesni, todėl susilaukia visai kitokio susidomėjimo, malonių vertinimų.
Dauguma žmonių tiesiog nustemba ir lieka maloniai sužavėti tokių vynų: smalsiai juos, pradedant tradiciniais obuolių ar juodųjų serbentų ir baigianti pastarnokų ar burokėlių, išbando.
– Taip. Kaip jis gaminamas? Kartais juokiuosi, kad pirmasis būdas – tai kalio permanganato miltelių užpylimas vandeniu. Mat vyno spalva taurėje primena būtent šią medicininę priemonę. Na, o antrasis gaminimo būdas – iš burokėlių sulčių. Svarbu žinoti tai, kad jos neturi rūgšties, todėl skiedžiame su rūgščiomis citrinų ar obuolių sultimis. Kuo jaunesni burokėliai – tuo geresni. Taip galima išgauti švelnesnio kvapo ir skonio vyną, kuris beje ir primena pačius burokėlius. Šių raudonųjų daržovių vynas, paprastai turintis 12 proc. stiprumą, puikiai įsipaišo į bendrą naminių vynų gamą.
– Jį galima pasirinkti pačiam, bet paprastai tai svyruoja nuo 10 iki 15 proc. Natūraliai, be jokių priedų vynas gali išrūgti iki 16 proc.
– Lengviausia vyną daryti iš obuolių ir juodųjų serbentų. Tiesiog į obuolių sultis arba traiškytų serbentų masę pilamas vanduo, paliekama parūgti, vėliau dedamas cukrus. Beje, siekiant subalansuoti saldumą ir rūgštingumą, cukraus turi būti beriama į visus vynus. Išimtis gali būti taikoma nebent itin saldiems obuoliams ar vynuogėms. Visais kitais atvejais šio saldumo kibirui vyno sunaudojama apie 2-3 kilogramus.
– Žinoma, galima bandyti. Turiu namuose ir 15 metų senumo. Tačiau viskas labai priklauso nuo metų, derliaus, gautojo produkto kokybės, laikymo sąlygų. Tinkami ilgesniam laikymui vynai po kelerių metų atsiskleidžia visai kitaip. Pavyzdžiui, paragavus dešimties metų senumo juodųjų serbentų vyno, net neina suprasti, iš ko jis iš tikrųjų pagamintas: juntame dūmo, šokolado, karamelės, vanilės, džiovintų juodųjų slyvų natas bei ąžuolo grybštelėjimą.
– Ekologiško, natūralaus vyno gamyba – brangesnė nei kitų. Tai prekė ne masinei prekybai. Vis tik manau, jog ekologiškas, biodinamiškas lietuviškas vynas yra skirtas daugiau pažinimui, degustavimui, o ne išgėrimui.
Vynus mėgstu ne gerti, o vertinti, degustuoti. Dažnai lankausi tokio pobūdžio renginiuose Vilniuje bei Kaune. Esu išragavęs ne vieną tūkstantį vynų.
Kalbant apskritai, tai mano mėgstamiausias – vokiškasis Jo Didenybė Riesling. Kokie skaniausi iš mano gaminamų – atsakyti vienareikšmiškai negalėčiau. Viskas priklauso nuo metų, derliaus, gaminimo ir pan. Užpernai itin pavyko pagaminti pusiau sausą juodųjų serbentų bei sausą agrastų vynus. Juos puikiai įvertino ir kiti ragavusieji. Iš praėjusių metų – gardžiuojamės pusiau sausu rabarbarų bei saldžiuoju svarainių vynais.
– Pagal vyno mielių pardavimus galime paskaičiuoti, jog žmones savo reikmėm per metus pasigamina apie viena milijoną litrų naminio vyno.
– Čia ateities planai. O mano vyno – vynuogių ūkyje lankėsi vyno specialistai iš įvairių pasaulio šalių: pradedant Lenkija, Čekija, Kroatija ir baigiant Gruzija ar Australija. Beje, apie mano vyną bei vynuoges yra rašę ne viena pasaulio spauda.
Atvykti į Joniškėlį. Čia galima ne tik pasivaišinti mano gaminamais vynais, bet ir sudalyvauti platesnėje miestelio edukacinėje programoje.
Šaltinis: www.restoranai.lt