Author: admin

Ko gero, pats tipiškiausias ir žinomiausias to meto antibolševikinio pasipriešinimo epizodų – vadinamieji Joniškėlio partizanai. 

Buvę Joniškėlio valsčiaus milicininkai gresiančio pavojaus akivaizdoje nusprendė įkurti slaptą sukarintą organizaciją. Taip 1918 m. gruodžio 30 d. atsiranda Joniškėlio partizanai. Jų branduoliu tapo J. Navakas, A. Šumskis, A. Kazilevičius; aplinkiniuose valsčiuose veikė papildomi būriai. Konspiracijos sumetimais buvo veikiama skėtiniu principu. Dažnai periferiniai partizanų padaliniai net nežinojo, kur yra pagrindinė partizanų buveinė. Organizacija Raudonosios armijos užnugaryje telkė kitus apsaugos būrius, demoralizavo priešo kariuomenę ir administraciją, plėtojo ardomąją veiklą, agitavo kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaupė ginklus, siekė infiltruoti patikimus žmones į bolševikines valdžios įstaigas. Joniškėlio partizanų vadovybė susisiekė su Laikinąja Vyriausybe, per ryšininkus iš Kauno atsigabendavo priešui skirtos propagandinės literatūros – laikraščių „Naša krasnoarmejskaja pravda“, atsišaukimų. 

Raudonajai armijai traukiantis, nuo 1919 m. kovo 22 d. partizanai ėmė veikti viešai – Joniškėlyje nuginklavo dalį Raudonosios armijos vadinamojo aštuntojo žemaičių pulko karių, persekiojo atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius, išvaduotoje teritorijoje kūrė Lietuvos valdžios institucijas. Organizacija, laukdama galimo kontrpuolimo, persitvarko: balandžio 5 d. sudaromas štabas, susidedantis iš Operatyvinio, Komplektavimo, Karo teismo, Ūkio skyrių. Skiriamas komendantas. Joniškėlio partizanų įtakoje atsiduria praktiškai visa Šiaurės Lietuvos teritorija (nuo Biržų iki Šiaulių, įskaitant Panevėžį), o ši teritorija dažnai buvo vadinama „Joniškėlio respublika“. 

1919 m. balandžio mėnesį partizanų būriai buvo sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (toks pavadinimas buvo pasirinktas priešui demoralizuoti). Jį sudarė 4 kuopos ir rezervas – iš viso apie 1 500 vyrų – didžiausias kada nors Lietuvos teritorijoje veikęs nereguliarus karinis vienetas. Toks žmonių skaičius leido jam veikti 60–70 km ruože ir „laikyti“ fronto atkarpą nuo Latvijos sienos iki Bernatonių netoli Panevėžio. Daugeliu atvejų teko veikti savarankiškai. Tik gegužės viduryje pavyko susisiekti su reguliariąja Lietuvos kariuomene. Sąveikaudami su Atskirąja brigada, vadovaujama karininko J. Nastopkos, partizanai sustabdė Raudonosios armijos kontrpuolimą. 

1919 m. gegužės 20 d. partizanų batalionas pripažintas Lietuvos kariniu daliniu, pavadintas „Atskiru partizanų batalionu“ (vadas Antanas Stapulionis). 1919 m. gegužės mėnesį dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais Joniškė- lio, Biržų apskrityse. 1919 m. rugpjūtį batalionas, pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną (apie 500 žmonių, vadas Aleksandras Jakaitis), dalyvavo Zarasų operacijoje. 1919 m. gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų Lietuvos kariuomenės Vytenio pulką. 

Tai, ko gero, vienintelis Lietuvos kariuomenės dalinys, kurio ištakos – partizaninis pasipriešinimas, vykęs dar prieš susikuriant reguliariosios kariuomenės vienetams. 

Darius Sutkus

Ištrauka iš straipsnio “Partizanai: nuo Nepriklausomybės atstatymo iki praradimo. 1918–1940“. KARYS 2016 Nr. 9

1918 m. į Biržų ir Joniškėlio apylinkes iš Rusijos grįžo būrelis lietuvių karininkų ir nemažas skaičius vietinių inteligentų. Nors vokiečių karinė administracija buvo gan griežta ir gyventojų laisvas susižinojimas buvo labai suvaržytas, tačiau vietos karininkai ir inteligentai slaptai susirinkdavo ir pasitardavo apie tolesnę veiklą. Biržų ir Joniškėlio miestuose vokiečių karinė administracija 1916 m. įsteigė apskrities būstines. Tad slaptų sueigų bei pasitarimų centrais tapo Biržų ir Joniškėlio miestai, retkarčiais kuris nors valsčiaus miestelis. Tuose pasitarimuose daugiausiai buvo svarstomas saugumo klausimas. Besvarstant ir kilo mintis, reikalui esant, sudaryti savanorių partizanų būrius.

1918 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo gautas iš Vilniaus Valstybės Tarybos paraginimas sudaryti valdžią vietoje, organizuojant parapijinius — valsčių bei apskričių, komitetus. Sukruto veikti visi gyventojai.

Joniškėlio apskrities valsčių atstovų suvažiavimas įvyko Linkuvoje 1918 m. lapkričio 27 d. Suvažiavimas tapo pavadintas “apskrities seimeliu”. Seimelis išrinko apskrities komitetą: pirmininku M. Marmą ir vicepirmininku J. Navaką.² Prasidėjo organizacinis darbas, valsčiai išsirinko komitetus. Tuoj buvo suorganizuota milicija gyventojų saugumui ir tvarkai palaikyti. Apskrities seimelis nustatė gyventojams mokėti mokesčius apskrities reikalams. Mokesčiai nebuvo dideli, pagal turimų išteklių didumą. Gyventojai mokėjo juos be pasipriešinimo.

Mėnesio bėgyje iš vokiečių buvo perimtas visas apskrities administravimas. 1919 m. sausio 5 d. buvo perimtas siaurasis geležinkelis Gubernija – Paašmenė. Susisiekimas nebuvo nutrauktas nei vienai dienai. Ginklų tačiau nebuvo gauta; perkant bei mainais buvo įsigyta keletas šautuvų ir kiek šovinių.

Artėjant rusų bolševikų kariuomenei prie Joniškėlio, lietuviai inteligentai keletą kartų tarėsi, ką reikės daryti, kai bolševikai užims kraštą? Daugumas nusprendė, kad reikia likti vietoje ir slaptai dirbti Lietuvos atstatymo darbą. Užėjus rusų bolševikams, Joniškėliečiai nebuvo netikėtai užklupti ir kaip mjr. P. Gudelis rašo:    “Sėkmingai pradėtas Lietuvos atstatymo darbas buvo jėga sutrukdytas, bet nesustabdytas”. Krašto apsaugos ministeris karin. M. Velykis sutiko su Joniškėliečių projektu, kad karininkai nevyktų į Kauną, bet liktų vietoje ir organizuotų bolševikų užimtame krašte kariuomenę ar partizanus. Karininkų daugumas taip ir pasiliko.

1919 m. sausio mėn. pradžioje vokiečiai pasitraukė į Šiaulius. Lietuviai trumpą laiką vieni tvarkė apskritį. Netrukus iš rytų, nuo Panevėžio atvyko rusų bolševikų kariuomenė, jėga pašalino rinktąją valdžią ir įsteigė revoliucinius komitetus apskričiai ir valsčiuose.

Kai kurių valsčių partizanai pasipriešino pirmiesiems bolševikų atėjūnams. Pašvitinio valsčiaus partizanai, karin. J. Bartasevičiaus vadovaujamų pirmuosius rusus bolševikus, atėjusius iš Latvijos per Žeimelio miestelį, užpuolė prie Rinkūnų dv. Kautynės įvyko 1919 m. sausio 16 d. ir truko keletą valandų. To susirėmimo metu žuvo pirmasis partizanas kovoje dėl Lietuvos laisvės — Vainauskas Aleksandras. Po susirėmimo rusų bolševikai pasitraukė, bet netrukus grįžo su didesnėmis jėgomis. Pašvitinio partizanai išsislapstė.³

Rusų bolševikams artėjant prie Joniškėlio, apskrities komiteto pirmininkui M. Marmai buvo patarta pasišalinti ir jis išvyko į Kauną. Pasilikusieji susiorganizavo slaptas trejukes. Slaptos organizacijos veikimo centre Joniškėlyje atsistojo: J. Navakas, karin. A. Šumskis ir karin. A. Kazilevičius. Tas centras apėmė Joniškėlio, Biržų, dalinai Šiaulių ir Panevėžio apskričių pakraščius. Valsčiuose irgi buvo slaptai veikiama. Linkuvos valsčiuje: karin. Al. Šumskis, Tenteris, Lingys, Dineika, P. Spūdas, Gobis, Braždžiūnas; Vaškų valsčiuje: karin. P. Gudelis, Maldutis; Pasvalio valsčiuje: trys broliai Trinkūnai, Traškevičiai; Pušaloto valsčiuje: karin. A. Michelevičius, mokytojas Skvireckas, kun. Jaskevičius, Repšys, Rutkauskas; Pašvitinio valsčiuje: karin. J. Bartasevičius, Marčėnas, Vainauskas; Saločių valsčiuje: broliai Trimakai ir kt.; Joniškėlio valsčiuje: broliai Stapulioniai, Vitartas, Bičkūnaitė; Biržuose: karin. J. Atstupėnas, Gaidelis, Šilkarskis, Kairys, Kurlinskas; Vabalnikuose: B. Sakalauskas ir kiti; Kriukuose: broliai Rožauskai; Pakrojuje: Neilandas, Janavičius, Kublickas. Laikui bėgant organizacija vis plėtėsi.⁴

Dauguma vietos karininkų ir inteligentų prisitaikė pasikeitusiose sąlygose. Tie, kuriuos komunistų revoliuciniai komitetai kviesdavo talkininkauti ir užimti tarnybas, sutikdavo ir eidavo dirbti. Kai kurie patys pasisiūlydavo, stengdamiesi užimti vietas komitetuose ir milicijoje. Karininkai, kurie tapo milicijos viršininkais, stengėsi užverbuoti patikimus Lietuvai milicininkus.

Susidariusios slaptos organizacijos tarpusavio ryšis buvo gana geras, tik su Lietuvos vyriausybe Kaune — buvo silpnas. Retkarčiais pavykdavo tik paskiriems asmenims nuvykti į Kauną, suteikti žinių apie savo veiklą ir parsivežti žinių ir proklamacijų iš Kauno.

Rusų bolševikų raudonosios kariuomenės daliniai Joniškėlio ir Biržų apskrityse buvo sustoję trumpam laikui. Kai tik susiorganizavo vietos revoliuciniai komitetai, kariuomenė išvyko į Šiaulius, Joniškį ar Radviliškį. Vėliau atvykdavo tik paskiri būriai kuriam nors konkrečiam uždaviniui, dažniausiai maisto ir pašaro rekvizicijoms, arba vietos gyventojams įbauginti.

Sumaniai veikiant Joniškėliečių partizanų organizacijos centrui ir jo skyriams valsčiuose pavyko: 1. pritraukti organizacijon labai daug susipratusio jaunimo, 2. apsiginkluoti, įvairiais būdais paimant ginklus iš bolševikų, kartais net juos nuginkluojant, 3. dalinai demoralizuoti bolševikų administraciją ir kariuomenę, skleidžiant proklamacijas ir jiems nepalankius gandus, 4. gintis nuo bolševikų žiaurumo ir 5. palaikyti gyventojų tarpe greito išsivadavimo iš okupacijos viltį.⁴

Laikui bėgant, bolševikai pradėjo įtarti buvusius komiteto narius, karininkus ir milicininkus neištikimybe. Daug jų atleido, kai kuriems teko slėptis, kai kuriuos suėmė. Suimti buvo šie asmenys, dalyvavę partizaninėje veikloje: Navakaitė, K. Dineika, J. Tinteris, M. Tonkūnas, Pr. Traškevičius, J. Sakalauskas ir kiti. Karin. P. Gudelis turėjo nuolatos slapstytis, per jį buvo palaikomas ryšis su Lietuvos vyriausybe Kaune. Suimtųjų likimu rūpinosi slaptoji Joniškėlio centro organizacijos valdyba. Vienus iš jų pasisekė paleisti, kitiems buvo sudarytos sąlygos pabėgti, trečiuosius pats likimas išgelbėjo nuo mirties: vežant į Daugpilį, lietuvių aviacija sudaužė geležinkelį ir kilus sąmyšiui suimtieji pabėgo ir pasislėpė pas vietos gyventojus.

Rekvizicijos vietos gyventojams – valstiečiams buvo nuolatos didinamos. Maistas ir pašaras buvo išvežamas. Vietos inteligentija suimama. Gyventojai buvo nepatenkinti, kėlė triukšmą ir kovo mėn. pradžioje prasidėjo aktyvus partizaninis veikimas. Lietuviai atsiskyrė nuo juos valdančių revoliucinių komitetų, prasidėjo atvira ginkluota kova. Kovo mėn. 10 d. vokiečiams puolant Šiaulius ir lietuviams atvykus į Radviliškį ir Šeduvą, Joniškėliečių partizaninė veikla tapo dar labiau suaktyvinta. Karininkai pareiškė plačią iniciatyvą, perėmė vadovavimą, valsčiuose susiorganizavo partizanų būriai ir valsčiai vieni kitiems gelbėdami išsivaduodavo nuo komunistų. Revoliuciniai komitetai pabėgo drauge su paskubomis besitraukiančia raudonąja armija. Pirmieji susiroganizavo Pušaloto, Vaškų, Pumpėnų, Joniškėlio, Pasvalio ir Saločių partizanų būriai; vėliau Daujėnų, Krinčino, Pakrojaus ir Žeimelio, dar vėliau partizanų būriai buvo kiekviename valsčiuje. Joniškėlio apskrities vadovavimą perėmė senasis, seimelio rinktas, komitetas. Pirmininkavo J. Navakas, jo padėjėju buvo karin. A. Kazilevičius (M. Marma grįžo iš Kauno birželio mėn.). Komitetas tvarkė, ne vien administracinius, bet ir karinius šios apylinkės reikalus. Lietuvos kariuomenei užėmus Radviliškį ir Šeduvą, Šiauliuose buvo įsteigta karo komendantūra. Joniškėliečių ryšis su Lietuvos vyriausybe pagerėjo, bet dar vis nebuvo pakankamai geras. Daug administracinių ir karinių reikalų tekdavo spręsti vietoje ir tuoj duoti gyventojams atitinkamus parėdymus. Dėl šio Joniškėliečių savistovumo, esamose sąlygose reiškiant plačią iniciatyvą, laikui bėgant, jų sritis tapo praminta “Joniškėlio respublika”. Tai buvo vienas iš didžiausių ir veikliausių partizaninės kovos vienetų Laisvės kovų metu Lietuvoje. Kai kovo 20 d. į Joniškėlį atvyko iš Šiaulių apylinkės besitraukiantis “8 Žemaičių šaulių pulkas”, Joniškėlio apylinkę rado gerokai apsitvarkiusią ir apsivaliusią nuo komunistų. Tas paveikė šio pulko karių nuotaikas. Akivaizdus gyventojų noras kovoti dėl savo krašto laisvės, savarankiškai tvarkytis, privertė juos pagalvoti, kad ne tuo keliu nuėjo. Kovo 22 d. “8 Žemaičių pulkas” padėjo ginklus. Gavę daugiau ginklų, Joniškėliečiai apginklavo didesnį skaičių savųjų, jų organizacija sustiprėjo.

Rusų bolševikų kariuomenė pasitraukė į rytus Rokiškio kryptimi, niekeno nepersekiojama. Pradžioje susiorganizavę valsčiuose partizanų būriai liko vietoje. Dažnais atvejais jie eidavo į pagalbą tik savo artimiausiems kaimynams. Vadams buvo aišku, kad rusų bolševikų kariuomenė, pasitraukusi ir apsitvarkiusi, gali sugrįžti, kai tik pastebės, kad nėra jėgos, kuri jiems kelią pastotų. Prašyti pagalbos iš Lietuvos vyriausybės buvo atsisakyta, nes gautomis žiniomis tuo metu Lietuvos vyriausybė nebeturėjo pakankamo kariuomenės kiekio. Reikėjo paskubomis tvarkyti gynimosi reikalą. Karin. A. Kazilevičiui ištyrus fronto padėtį, karin. Mickeliūnui buvo pavesta paimti geriau susiorganizavusius ir apsiginklavusius partizanų būrius ir “įsistiprinus” Vabalninkų-Unciškių riboje, priešą sulaikyti. Tai buvo dalinai įvykdyta. Paaiškėjo reikalas duoti partizanams karišką vadovybę ir persitvarkyti. Kovo 27 d. buvo nustatyti pastovūs tvirtesni ryšiai tarp partizanų būrių ir buvo įsakyta palaikyti nuolatinį ryšį su Joniškėlio apskrities karo komendantu. Pakruojuje komendantu buvo paskirtas karin. Rušmanas, pavaduotoju — karin. Mickeliūnas.

Kovo 31 d. Joniškėlio apskrities komitetas (J. Navakas ir A. Stapulionis) per valsčių komitetus įsakė susirinkti visiems karininkams į Joniškėlį balandžio 5 d. pasitarti krašto apsaugos reikalais. Įsakymas buvo slaptas ir griežtas, pažymėtas, kad atvykimas yra būtinas. Susirinko apie 20 karininkų, kurie išklausę pranešimo, kad Joniškėlio apylinkė virsta karo lauku, nutarė:

“Tverti Joniškėlio apskrities apsaugos būrius iš savanorių ir kuo plačiausiai išaiškinti visuomenei apie krašto padėtį ir kraštui gresiantį pavojų. Savanoriai gauna atlyginimą; kareiviai šaukiami pirmoje eilėje.

Sudaryti Joniškėlio apsaugos štabą, kuriam pavedamas Joniškėlio apskrities apsaugos organizavimas. Apsaugos štaban išrinkti karininkai A. Kazilevičius, A. Stapulionis ir P. Gudelis”.⁴

Visos Joniškėlio apylinkės ir esamųjų organizacijų priešakyje pasiliko stovėti Joniškėlio komitetas, vadovaujamas J. Navako, ir naujai sudarytas apsaugos štabas. Štabo karininkai tuojau pasiskirstė pareigomis: karin. A. Stapulionis — apsaugos štabo viršininku, karininkai A. Kazilevičius ir P. Gudelis — nariais. Joniškėlio štabo komendanto pareigos buvo pavestos karin. C. Kazakevičiui. Sekmingesniam darbui buvo įsteigti apsaugos štabo reikalingiausi skyriai: 1. operatyvinis, 2. komplektavimo, 3. karo teismo su tardymo komisija, kuriai vadovavo Monvidas Alechnavičius, 4. ūkio ir maitinimo, kurių viršininkais buvo agronomas Mulevičius ir Silickas.

1919 m. balandžio 18 d. visi veikiantieji partizanų būriai buvo sujungti į 4 kuopas. Kuopos buvo sudaromos iš artimiausiai esančių toje apylinkėje būrių. Vienas iš toje apylinkėje esančių būrių vadų, karininkas, buvo skiriamas kuopos vadu. 1 kuopą sudarė Pušaloto apylinkės partizanų būriai, vadu buvo paskirtas karin. A. Michelevičius; jis įsikūrė Pušalote. 2 kuopą sudarė Joniškėlio, Pasvalio ir Linkuvos partizanų būriai. Kuopa įsikūrė Joniškėlyje. Vadai keitėsi: buvo karin. Vitartas, Umbrasas, P. Traškevičius, Džiuvė ir Gerberis. 3 kuopą sudarė Vaškų ir kitų apylinkinių valsčių partizanų būriai. Vadovavo karin. P. Gudelis. Vėliau buvo pasikeitimų. 4 kuopą sudarė Vabalninku apylinkės partizanai. Vadovavo mokytojas Sakalauskas. Kuopos tuojau gavo uždavinius.

Persitvarkę partizanai ėmėsi laikyti frontą nuo Bernatonių kaimo (9 km nuo Panevėžio) iki Latvijos sienos, t. y. 60-70 km. barą.

Valsčiai, apskrities komiteto pavyzdį sekdami, taip pat pamažu perėjo prie kariškos organizacijos. Kiekviename valsčiuje įsisteigė apsaugos štabas, kuris tvarkė valsčiaus ribose esančių partizanų rezervus, įvairiai vadinamus: atsargos milicija, garbės milicija, valsčių apsaugos štabų rezervai ir administracinė milicija. Jie turėjo ginklus, kuriuos buvo leista laikyti pas save namuose. Reikalui esant jie turėjo eiti pagalbon kovojantiems su priešu partizanams. Atsargos milicijos daugumą sudarė ūkininkai, kurie dėl ūkio darbų negalėjo būti paimti ir prijungti prie partizanų kuopų ar būrių. Tokių atsarginių partizanų buvo apie 700-800 vyrų. Tai buvo vėlesnės Šaulių Sąjungos pirmtakūnai.

Valsčių komitetai ir jų apsaugos štabai greitai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Apsaugos štabai perėmė į savo rankas visų reikalų tvarkymą. Nesusipratimų tarp tų dviejų organų nebuvo, nes apsaugos štabo viršininko ir valsčiaus komiteto pirmininko pareigas dažniausiai eidavo vienas ir tas pats asmuo. Kiekviename valsčiuje veikė maitinimo komisija, kuri rūpinosi tikslesniu rekvizicijų paskirstymu karo reikalams ir rekvizuoto maisto bei pašaro saugojimu.

Pakruojaus miestelyje laikinai buvo įsteigta atskira karo komendantūra. Į Pakruojų buvo perkeltas karo teismas, kaip į vietą, toliau esančią nuo fronto, kad galėtų dirbti ramesnėse sąlygose. Taip pat Pakruojuje buvo įsteigta ir karo ligoninė, gydytojo V. Palioko vedama.²

Gegužės 14 d. atskiros brigados vadas karin.

St. Nastopka paskyrė karin. A. Stapulionį “Partizanų bataliono” vadu. Jam buvo įsakyta perimti, organizuoti ir vadovauti visoms esančioms partizanų dalims Joniškėlio apylinkėje. Įsakymas buvo duotas raštu.⁴ Gegužės 19 d. batalionas buvo pavadintas “Atskiru partizanų mirties batalionu”, tačiau organizacija liko ta pati kaip buvo. Pavadinimas, kaip nevisai vykęs, nebeilgai išsilaikė. Vyriausiam karo vadui įsakius “mirties” batalionas tapo pavadintas “Atskiru Joniškėlio partizanų batalionu”. Batalione buvo apie 20 karininkų ir apie 850 kareivių, draug su milicija — apie 1,500 vyrų.

Balandžio 26 d. krašto apsaugos ministeris karin. P. Gudelį paskyrė Joniškėlio apskrities karo komendantu. Komendantūra buvo susiorganizavusi Joniškėlyje, kuris buvo labai arti fronto linijos, tad balandžio mėn. pabaigoje buvo perkelta į Pakruojų, kur išbuvo iki gegužės mėn. pabaigos. Joniškėlio apskrities karo komendantūra vykdė: savanorių partizanų telkimą; 1897 ir 1898 m. naujokų šaukimą ir mobilizuotų karių priėmimą. Nuo 1919 m. balandžio 19 d. iki gegužės 23 d. komendantūra priėmė 2129 vyrus — mobilizuotus, pašauktus ir savanorius.²

Joniškėlio partizanų kautynės su rusų bolševikais vyko, su mažomis pertraukomis, veik nuolatos. Kovo mėn. viduryje rusų bolševikai pasitraukė Rokiškio kryptimi. Nebepersekiojami, jie apsitvarkė ir persiorganizavo. Gavę papildymų, sudarė naujus pulkus. Joniškėlio partizanai patyrė, kad prieš juos veikė šios rusų bolševikų kariuomenės dalys: 29, 32 ir 33 šaulių pulkai su artilerija; kai kada rusams į pagalbą atvykdavo latvių komunistų kariuomenės daliniai. Partizanai buvo užėmę Biržus ir Vabalninką. Šioje riboje partizanai išsilaikė beveik savaitę laiko. Balandžio mėn. pradžioje rusų bolševikai įvykdė puolimą. Biržus užėmė balandžio 1 d. Partizanai, karin. J. Atstupėno vadovaujami, pasitraukė vakarų link. Netrukus rusų bolševikai puolė Vabalninką. Partizanai kaudamiesi pasitraukė vieni Daujėnų, kiti Krinčino miestelių link. Stipresnės kautynės įvyko prie Daujėnų ir Brečiūnėlio kaimų, taipgi prie Unciškių. Tuo pačiu metu, kai partizanai traukėsi nuo Vabalninko vakarų link, iš Panevėžio Pumpėnų link puolė kitos rusų bolševikų dalys, kurios grasino partizanų sparnui ir sudarė pavojų būti atkirstiems nuo Joniškėlio, kur buvo partizanų apsaugos štabas. Tuomet karin. A. Michelevičius pasikvietė talkon 20 vokiečių kareivių ir balandžio 8 d. puolė Bernatonių kaimą. Vienas rusų bolševikų batalionas iš Bernatonių kaimo buvo priverstas pasitraukti. Šiose kautynėse bolševi

kai turėjo didelius nuostolius nukautais ir sužeistais. Partizanai tik 3 sužeistus, vieną iš sunkiai sužeistųjų, mokytoją Skvirecką, bolševikai paėmė nelaisvėn ir Panevėžyje sušaudė.

Šis karin. A. Michelevičiaus puolimas padėties fronte neatstatė, tik palengvino Vabalninko apylinkėje esančių partizanų pasitraukimą. Rusų bolševikų kariuomenė balandžio 9 d. užėmė Pumpėnus, Pasvalį ir Krinčiną, sustojo prie Lėvens ir Mūšos upių. Upės buvo patvinusios ir partizanų saugomos, tad bolševikai nesikėsino persikelti. Susidariusį frontą (60-70 km ilgio) pagal Lėvens ir Mūšos upes, nuo Bernatonių kaimo iki Latvijos sienos, Joniškėlio partizanai su didelėmis pastangomis laikė prieš žymiai skaitlingesnį priešą.

Balandžio 17 d. įvyksta kautynės prie Pušaloto, 1 kuopos bare. Šiose kautynėse partizanų daliniams vadovavo karin. A. Michelevičius. Tą pat dieną įvyko kautynės prie Saločių miestelio ir Ustukių kaimo. Šioms kautynėms vadovavo karin. D. Trimakas. Per šias kautynes rusai bolševikai buvo persikėlę per Lėvens ir Mūšos upes, bet buvo priversti pasitraukti į dešiniuosius Lėvens ir Mūšos upės krantus.⁵

Balandžio 18 d. įvyko kautynės prie Pušaloto. Taipogi, vėl kėsintasi persikelti per Lėvens ir Mūšos upes ir į jų kairiuosius krantus, bet bolševikai buvo atremti ir priversti sustabdyti puolimą.

Balandžio 30 d. rusų bolševikai puolė Joniškėlį. Šiam puolimui sutelkė žymias jėgas, apie 3 pėst. pulkus ir remiami artilerijos perėjo Lėvens ir Mūšos upes. Partizanų apsaugos štabui iš Joniškėlio teko pasitraukti. Buvo kreiptasi pas vokiečius ir prašyta pagalbos. Vokiečiai prisiuntė vieną kuopą pėstininkų su kulkosvaidžiais ir 1 artilerijos būrį. Apsaugos štabas pašaukė atsarginius partizanus. Puolus sutelktomis jėgomis bolševikai buvo sumušti ir priversti pasitraukti į dešiniuosius Lėvens ir Mūšos upės krantus.

Gegužės 2 d. pirma partizanų kuopa puolė bolševikus ir užėmė: Kauklių, Maldačionių ir Vaitkūnų kaimus. Gegužės 12 d. buvo užimtas Zubriškių dvaras, 4 km nuo Pušaloto. Mažesnių, vietinio pobūdžio susirėmimų su bolševikais įvykdavo beveik kiekvieną dieną.

Iki gegužės 20 d. rusų bolševikų kariuomenė buvo priversta laikytis Lėvens-Mūšos upių linijos. Jų pastangos sunaikinti Joniškėlio partizanų dalinius neturėjo sėkmės. Per tą laiką Joniškėlio partizanai susisiekė su Lietuvos kariuomene ir pradėjo sutartinai veikti. Ryšis su Lietuvos kariuomene buvo palaikomas per Šiaulius, kai buvo įsteigta Šiaulių karo komendantūra.

Lietuvos kariuomenė, vyriausiajam karo vadui gen. S. Žukauskui įsakius, bendrąjį rusų bolševikų puolimą pradėjo gegužės 18 d. Joniškė lio partizanai gavo atskirą uždavinį ir puolimą pradėjo gegužės 20 d. Buvo pereitos Lėvens ir Mūšos upės, priešas buvo priverstas trauktis ir gegužės 30 d. rusų bolševikų kariuomenės Joniškėlio ir Biržų apylinkėse jau nebebuvo. Atskiras Joniškėlio partizanų batalionas tapo papildytas, reorganizuotas ir birželio 20 d. pavadintas “Joniškėlio batalionu”, nustojo partizaniško atspalvio ir tapo reguliarios kariuomenės dalimi. Vėliau jis išaugo į 9 pėst. D. L. K. Vytenio pulką.

K. ALIŠAUSKAS

Šaltinis: http://partizanai.org/

Joniškėlio (Pasvalio r.) dvaras minimas jau XVI a. pabaigoje. Ypač ši vieta suklesti, kai ją XVIII a. pradeda valdyti italų kilmės dvarininkai Karpiai. Jų rūpesčiu išplėtojama dvaro infrastruktūra: išplečiama sodyba (plotas beveik 40 ha), pasodinamas vienas didžiausių Lietuvoje parkas (34 ha). Igno Karpio pastangomis Joniškėlyje atidaroma seniausia Lietuvoje universitetinė kaimiška pradžios mokykla ir ligoninė. 

XIX a. pab. gydytojo J. L. Petkevičiaus ir aplink jį susispietusių tautinio atgimimo veikėjų dėka Joniškėlis tampa vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos kultūros, lietuvybės ir valstybingumo centru. Iš šio krašto kilę, čia gyvenę ir dirbę Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Petras Vileišis, Kazys Bizauskas taps atkuriamos Lietuvos valstybės signatarais. 

1918 metų Lietuvos nepriklausomybę Joniškėlio valsčiaus (1918 metais Joniškėlis – apskrities (vokiškai Kreiss) centras su 14 valsčių: Daujėnų, Joniškėlio, Klovainių, Krinčino, Kriukų, Linkuvos, Pakruojo, Pasvalio, Pašvitinio, Pušaloto, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Žeimelio. Apskrities plotas 2430 km²,  gyvena 60552 gyventojai) žmonės pasitinka su entuziazmu. Iš vokiečių perimamas krašto valdymas, kuriama vietos savivalda, organizuojami pirmieji Lietuvoje mokytojų kursai ir t. t. 

Deja, naujos valstybės kūrimo darbus nutraukia netikėta bolševikų okupacija. Joniškėlis atsiduria pačiame Nepriklausomybės kovų įkarštyje, Raudonosios armijos užnugaryje. Vietiniai gyventojai suformuoja slaptą partizaninę pasipriešinimo organizaciją, kuri telkė apsaugos būrius, plėtojo ardomąją veiklą, agitavo kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, kaupė ginklus, patikimus žmones įterpė į sovietinės valdžios įstaigas. Organizatoriai – Petras Gudelis, Antanas Kazilevičius, Jonas Navakas, Antanas Stapulionis, Aleksandras Šumskis. 

Traukiantis Lietuvos kariuomenės ir saksų savanorių dalinių puolamai Raudonajai armijai, nuo 1919 m. kovo 22 d. Joniškėlio mirties batalionu pasivadinę partizanai iš pradžių Joniškėlyje, netrukus ir kitur ėmė veikti viešai – Joniškėlyje nuginklavo dalį Raudonosios armijos Žemaičių pulko karių, persekiojo atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius, išvaduotoje teritorijoje kūrė Lietuvos valdžios institucijas. 1919 m. balandžio pradžioje partizanai, kurių kartu su milicija buvo apie 1500 karių, kaudamiesi 60–70 km fronto ruože nuo Latvijos sienos iki Bernatonių netoli Panevėžio, su Lietuvos kariuomene sustabdė Raudonosios armijos kontrpuolimą. 1919 m. balandžio mėn. partizanų būriai sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (4 kuopos). 1919 m. gegužės 20 d. jis pripažintas Lietuvos kariniu daliniu, pavadintas Atskiru partizanų batalionu. 1919 m. gegužės mėn. dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais Joniškėlio, Biržų apskrityse. 1919 m. rugpjūčio mėn. batalionas, pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną, dalyvavo Zarasų operacijoje. 1919 m. gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų pulką. 1920 m. vasario 16 d. Prezidento įsaku 9-ajam pėstininkų pulkui suteiktas kunigaikščio Vytenio vardas. Vėliau šis karinis dalinys bus perkeltas į nuolatinę dislokacijos vietą – Marijampolę. 

Dėl žmonių sutelkimo, vyravusios savitarpio pagalbos ir autonomiškumo partizanų valdoma teritorija gavo Joniškėlio respublikos pavadinimą. 

Vieną 1960 metų dieną keletas žmonių Pumpėnuose sekė neįprastą dramą. Dvi sesutės grindiniu tempė sunkų metalinį kryžių, ką tik brutaliai nulaužtą ir numestą miestelio aikštėje, kur niekam neužkliuvo daugiau kaip tris dešimtmečius. Vargais negalais kryžius pasiekė varpinę, mergaitės jį paslėpė už senų klausyklų, kad niekas nematytų. Žmonės kryžių užmiršo, liko tik prisiminimai, galbūt keletas nuotraukų… Toks likimas buvo įprastas nepriklausomybės atminimo ženklams nuo tada, kai Lietuvoje įsitvirtino sovietinė okupacija. Vieni griuvo anksčiau, kiti išsilaikė ilgiau, treti per stebuklą išliko ar buvo atstatyti po daugelio metų. Pasvalio krašte, kaip ir visoje šalyje, paminklai Lietuvai ir jos laisvei dygo jubiliejiniais 1928 ir 1938 metais, taip pat kitomis progomis. Minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, pakeliaukime po savo kraštą dar neišmėgintu maršrutu.

Pirmoji didelė proga – nepriklausomybės 10-metis

Praėjo pusė amžiaus, ir 2015 metais Pumpėnų bažnyčios varpinė išdavė paslaptį. Tiksliau, tai padarė viena iš anuomet kryžių gelbėjusių mergaičių. Jau garbaus amžiaus Bronė Čekanauskienė neįtikėtinai ilgai tylėjo apie savo žygdarbį. Sujaudinti pumpėniečiai nusprendė atstatyti pavasarininkų kryžių miestelio aikštėje lygiai po 90 metų nuo jo iškilimo 1928-aisiais. Atsirado senolių, dar atsimenančių valstybinių švenčių minėjimus prie išpuošto kryžiaus, kažkur greta stovėjusį medinį „Vilniaus bokštą“ – Gedimino pilies bokšto formos tribūną. Likimo ironija: kryžių nuvertęs traktorininkas vėliau užsimušė su ta pačia transporto priemone.   

Grįžkime dešimtmečiu anksčiau ir paieškokime pirmųjų nepriklausomybės simbolių. Senoje Jasėnų sodyboje Velžių kaime žaliuoja su Lietuva vienmetis ąžuolas. 1918 m. jį pasodino šeimininkas Jonas Jasėnas. Šviesi giminė Lietuvai išaugino ne vieną asmenybę. Sovietmečiu kažkas iš viršininkų užsigeidė iš ąžuolo pasigaminti parketą, bet vaikai pasipriešino. Medis sulaukė tautos laisvės, tapo jos išdidumo simboliu. Anuomet buvo įprasta paminklus, ypač kryžius, statyti visuomeninių organizacijų jėgomis ar pavienių fundatorių, jaunimo grupių iniciatyva. Daug nuveikė Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“ ir jos skyriai visoje šalyje. Talkonių kaimo pakraštyje, prie „Via Baltica“ magistralės, daugelio nepastebėtas stovi bene seniausias kryžius Lietuvai. Nulietas iš metalo ir įtvirtintas granito postamente, kuriame vos įskaitomas pusiau tarmiškas įrašas „Ant atminties Lietuvos susitvėrimo. Pondacijas Talkoniu kaimo jaunima 1919 m.“. Kokie susipratę ir vilties kupini buvo talkoniečiai tuo sudėtingu metu, kai dar nebuvo aišku, ar Lietuva apskritai išliks kaip valstybė! Nedidelis kryžius su neaiškiu užrašu nekrito į akis, todėl galėjo išlikti nesunaikintas. Panašiai pasisekė kitam Jurgėnų kaimo laukų kryžiui. Masyvus granito paminklas iškilo 1928 m. ir puošė sodžių. Ilgainiui žodžiai akmenyje tapo plika akimi nematomi ir tik kruopščiai vedžiojant raides išryškėja okupantams „ligą įvaryti“ galėjusi dedikacija „Jurgėniečiai dešimties metų nepriklausomai tėvynei, 1928“.Vykstant melioracijos vajui kaimas pasitraukė toliau, kryžiui sekti iš paskos buvo per sunku, tad jis pasiliko vienišas, toli nuo sodybų.

Žiūrėdami senas Pasvalio nuotraukas turgaus aikštės centre, ties dabartinės klebonijos pastatu, regime medžiais apsodintą nedidelį skverą. Iš jo aikštėn žvelgia pagrindinis miesto paminklas – kryžius nepriklausomybei. Masyvus, metalinis, ant aukšto postamento. 1928 m. vasarą jį pastatė pavasarininkai. Ateinančius keliolika metų žmonės čia rinkosi per valstybines šventes, nukeldavo kepurę eidami bažnyčion ar turgaus dieną. Panašu, kad netrukus po pastatymo kryžius šiek tiek „pasisuko“ prieš laikrodžio rodyklę, tai akivaizdu iš nuotraukų (neaišku, kodėl taip padaryta). Turgaus aikštė pakeitė savo veidą: griuvo seni mediniai pastatai, iškilo nauji mūriniai, sutvarkytas skveras. Šis buvo aptvertas metaline tvora, prie kurios kabojo valsčiaus valdybos įspėjimas apie draudimą rišti gyvulius atvykus į miestą, ypač turgadieniais. Kažkuriuo metu prie skvero atsirado medinis kioskas, gerokai sudarkęs aikštės vaizdą. 1930-aisiais prie kryžiaus miestiečiai pasitiko Vytauto Didžiojo paveikslą. Iš medinės, ąžuolo vainiku papuoštos tribūnos aidėjo patriotinės kalbos. Niekas tada negalvojo, kad vos po dešimties metų šioje vietoje regės jau visai kitus stabus ir girdės kitas kalbas. Įamžintos akimirkos, kai nenutrūkstanti miestiečių kolona žygiuoja pro skverą ir kryžių, o ją pasitinka Lenino, Stalino portretais bei raudonomis vėliavomis „apsiginklavęs“ būrelis žmonių. Daugelis į šį spektaklį atėjo ne savo noru. Tai buvo esminis skirtumas nuo 1930-ųjų. Netrukus po karo „išvaduotojai“ nugriovė nepriklausomybės kryžių ir pertvarkė aikštę, sunaikindami svarbiausią, bet ne vienintelį laisvės atminimo ženklą Pasvalyje.

1928 m. Joniškėlyje pastatytas paminklas nepriklausomybei buvo kaip garbės lenta. Ant jo iškalti vietinių savanorių vardai. Lėšas paminklui suaukojo visuomenė. Išliko su tuo susijęs nemalonus epizodas. Savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus Petro Karaliūno tėvas nesutiko paaukoti 500 litų sakęs, kad jo auka Lietuvai buvo du žuvę sūnūs. Viršaitis, matyt, įsižeidė, tad P. Karaliūno pavardei lentoje vietos neatsirado. Joniškėlio paminklas neišliko, nėra duomenų, kaip jis atrodė ir kada buvo nugriautas.

Migonių kaime prie senojo kelio Pasvalys–Joniškėlis stovi paprastas medinis kryžius. Ant jo prikalta metalinė plokštelė su užrašu „Dievui ir Tėvynei. Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų (1918–1928) sukaktuvėms paminėti pastatė L.K.J.S. „Pavasaris“ Migonių kuopa“.Kryžius, atstatytas greičiausiai per Atgimimą, pastaraisiais metais ne kartą keitė spalvą, buvo sutvirtintas, pasiryžęs dar ilgai stovėti. Viena autentiška detalė vis dėlto išliko ir buvo restauruota – tai minėtoji plokštelė su užrašu. Labai panašų paminklą pravažiuojame Grūžių kryptimi artėdami Medinių kaimo link. Pavasarininkai 1928 m. čia pastatė koplytstulpį su Marijos skulptūrėle, o skardinėje plokštelėje įrėžė žodžius „Laimink, Viešpatie, laisvus Lietuvos laukus! 19 15/V 28 m. L.K.J.S. „Pavasaris“ Medinių kuopa“.Yra pagrindo manyti, kad šiame kūrinyje autentiška ne tik plokštelė, bet ir koplytstulpio stiebas. Paminklo atnaujinimu 2007 m. pasirūpino iš Medinių kaimo kilęs Panevėžio aeroklubo vadovas Bronius Zaronskis. Koplytėlę pagamino tautodailininkas Stasys Motiejūnas. 

Pušaloto paminklą atidengė prezidentas

1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu žuvo Joniškėlio partizanų bataliono kariai Juozas Zakarevičius ir Juozas Gasiūnas. Dar du – Kazį Skverecką ir Kazį Šidagį – priešai paėmė į nelaisvę ir viešai sušaudė Panevėžyje, dabartinėje Laisvės aikštėje. Nukautųjų kūnai surasti ir į Pušalotą pargabenti tik po kelių mėnesių. Pakeliui kaimuose juos sutiko su vartais, mergaitės barstė gėles. Netoli Pušaloto prie karstų žmonės giedojo visą naktį, o rytą miestelyje juos pasitiko procesija su orkestru, lydėjo apylinkių kunigai, Joniškėlio bataliono karininkai. Keturi didvyriai iškilmingai palaidoti vienoje duobėje šventoriuje ir pagerbti šūvių salvėmis. Taip apie skaudžius įvykius pasakoja amžininkai. Beje, po pusmečio, 1920 m. pradžioje, šalia atgulė savanoris Povilas Baranauskas, kritęs fronte prie Dauguvos, o 1935 m. greta palaidotas kunigas savanoris Jonas Jaskevičius.

Praėjus keleriems metams Pušaloto šaulių būriui gimė idėja gražiai įamžinti kritusių kovos draugų atminimą. Pradėtos organizuoti paminklo statymo šventės, per kurias tikėtasi surinkti lėšų. 1925 m. buvęs šaulių kuopos vienas lyderių B. Trumpauskas atsiuntė telegramą su emocingu sveikinimu šventės dalyviams: „Mylimi draugai! […] Tėvynė mini Pušaloto partizanus ir vardus jų įrašys į istorijos lapus. […] Žuvusių draugų kaulams ramybė gimtinės smėlio kalnely ir amžinoji atmintis kentėtojų sieloms. Paminklas šimtmečiais liudys apie žuvusių žygdarbius, primindamas Teisingo Tvėrėjo kerštą grobuonims. Valio partizanų atvaduota laisva nepriklausoma tėvynė LIETUVA! Valio Pušaloto partizanų kuopa!“ Po tam tikro atokvėpio 1926 m. liepos 12 d. pagaliau buvo sudarytas komitetas aukoms rinkti ir paminklo statymo darbais rūpintis. Reikalingos lėšos suplaukė iš buvusių karių, pavasarininkų. 1928 m. pradžioje paminklas jau buvo baigtas. Šventadieniais ir kitomis progomis prie jo budėjo šaulių garbės sargyba. Birželio 10–11 dienomis Panevėžio apskrityje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Antrąją vizito dieną jis užsuko į Pušalotą, kur dalyvavo paminklo pašventinimo iškilmėse.  

Architektas Vladas Švipas suprojektavo unikalų laiptuotą piramidę vaizduojantį paminklą. Trikampėje sienelėje žalvario raidėmis sudėliojo žodžius „Garbingai žuvę dėl Lietuvos laisvės“. Viršuje įkomponavo Vyčio kryžių, o kitoje sienelės pusėje – Gedimino stulpus bei karinę simboliką. Paminklas buvo aptvertas betono tvorele, kurioje įrengti varteliai. Greta penkiuose antkapiuose iškaltos žuvusiųjų pavardės (neišliko). Šio paminklo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m. V. Švipas kilęs iš Palėvenių kaimo Pušaloto valsčiuje. Dailės pagrindus įgijo Panevėžyje pas žymųjį skulptorių Juozą Zikarą. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje (1920–1921 m.) išvyko į Vokietiją, kur toliau studijavo savo amatą. Grįžęs į tėvynę darbavosi Žemės ūkio rūmuose. Projektavo gyvenamuosius namus, periodinėje spaudoje populiarino konstruktyvizmo principus. Po 1941-ųjų birželio sukilimo dirbo laikinojoje Vyriausybėje komunalinio ūkio viceministru. Baigiantis karui pasitraukė iš Lietuvos ir 1949 m. atsidūrė Niujorke. Čia gyveno iki mirties 1965 m.

Pušaloto savanorių paminklas pergyveno sovietmečio naikinimų bangą. Buvo apdaužytos raidės, nuplėšti valstybiniai simboliai. V. Švipo sūnėnas Alfonsas prisimena, kaip miestelyje buvo griaunami religiniai paminklai. Niekas nenorėjęs to daryti savo rankomis. Galop valdžia įkalbėjusi, o gal privertusi vieną traktorininką. Bet ir šį reikėję ilgokai drąsinti degtine. Tiesa ar ne, bet žmonės pasakoja, kad juodą darbą atlikęs traktorininkas netrukus žuvo. Po to niekas nebedrįso lįsti į šventorių, kur stovėjęs savanorių paminklas buvo ir jų kapas. Galbūt šios aplinkybės išgelbėjo. Be to, visai šalia buvo palaidoti tarybiniai kariai. Paminklas jiems nukreipė dėmesį nuo santvarkai netikusių tikrųjų didvyrių. 

Ambicijos, principai ir pagarba Saločiuose

Saločių miestelio projektas pralenkė visus nepriklausomybės dešimtmečio užmojus Pasvalio krašte. Centrinėje aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas, kurio viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu. Kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. 1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas, todėl vietos žmonės paminklą siejo būtent su šia pergale. Dar 1921 m. Suvalkijoje atsirado užmojis rinkti aukas. Bet obelisko statybą lydėjo nesusipratimai. Labai simbolinę dieną – 1928 m. vasario 16-ąją – susirinko organizacinis komitetas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo silpnoji šio projekto grandis. Komitetą sudarė Saločių valsčiaus, šaulių ir katalikiškų draugijų atstovai. Buvo sutarta dėl bendros paminklo koncepcijos. Tačiau rudenį vos per mėnesį „išdygęs“ obeliskas sukėlė tikinčiųjų, pirmiausia dvasininkų, pasipiktinimą. Jame nebuvo projekte numatyto simbolio – katalikiško kryžiaus… Vietoj jo puikavosi žemės rutulys, kurį oponentai tiesiai šviesiai vadino obuoliu, neturinčiu nieko bendra su pagarba žuvusiesiems. Organizacinis komitetas suskilo. Blogiausia, kad skandalas prasprūdo į spaudos puslapius. „Panevėžio balse“ Saločių kunigai Aleksandras Štombergas ir Romualdas Blažys parašė viešą protestą prieš valsčiaus pareigūnų savivalę ir pridūrė, kad katalikiškoji visuomenės dalis (įskaitant pavasarininkus, ūkininkus) nerems paminklo aukomis, nedalyvaus atidarymo šventėje: „Patriotai žuvusius už laisvę tinkamai pagerbti tegali tokiu paminklu, kuriame turėtų prideramos vietos kryžius, o ne obuoliai ar kas panašaus, protestuoja prieš tokį katalikų įžeidimą, primestinai pastatant tokį paminklą.“ Gedimino stulpai ir Vyties kryžius netenkino, radikaliausi salotiečiai apdovanojo obeliską tokiais epitetais kaip „nešvęstas bulvonas“ ar „nudegusios trobos kaminas“. Atsakydami statytojai „Lietuvos žiniose“ apkaltino dvasininkus per pamokslą agituojant žmones nusigręžti nuo paminklo, paniekinant aukų už laisvę atminimą: „Vyriausybė ir tauta turėtų griežtai į tai reaguoti, nes kunigas savo šmeižtu giliai įžeidė [gyventojus]. Mūsų tautiniai jausmai reikalauja, kad kun. Blažio purvais apterštas Saločiuose Nepriklausomybės paminklas būtų nuvalytas ir mes to laukiame.“ Iki tol nepastebėję Saločių, laikraščiai dabar mėgavosi įvykiais pasienio miestelyje. 

Paminklo atidengimo iškilmės įvyko 1928 m. spalio 21 d. Dalyvavo Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, Biržų komendantas generolas Pranas Tamašauskas, policijos atstovai. Padėjo septynis vainikus. Tiesa, valstybės prezidentas neatvyko, nors organizatoriai žadėjo, tikėdamiesi pritraukti kuo daugiau auditorijos. Tų metų vasarą Antanas Smetona jau dukart lankėsi Pasvalio krašte. Saločių kunigų vedama paminklo priešininkų stovykla iškilmes boikotavo, todėl neaišku, ar obeliskas apskritai buvo pašventintas. Nepaisant visko, renginys, atrodo, pavyko. Tuo patenkintas komitetas nepraleido progos įgelti opozicijai „Tautos kelio“ pirmajame puslapyje. Ir sugėdinti: „Nuostabu tik, kad iš tos pačios bažnyčios, kurioj draudžiamu metu buvo slepiamos lietuviškos knygos, […], kunigas pasakė neigiamą pamokslą prieš pastatytą žuvusiems paminklą. Visa tai pranešame gerbiamai visuomenei, kad būtų žinoma, kaip Saločių [katalikiškų draugijų vadovai] supranta tautiškus darbus.“ Pasišvaistęs kaltinimais, komitetas nesivargino išdėstyti savo pozicijos ir motyvų, kodėl paminklas išėjo kitoks, nei iš pradžių planuota. 

Žinoma, apmaudu, kad toks šventas reikalas, turėjęs sutelkti visuomenę, ją suskaldė. Galbūt dėl povandeninių srovių. Bet svarbiausia, kad paminklas laisvei atsirado laiku. Salotiečiai čia rinkosi per valstybines šventes, kėlė trispalvę, giedojo giesmes, o pavasariais šalia paminklo sužydėdavo gėlės. 1930 m. prie jo pasitiktas Vytauto Didžiojo paveikslas. 1940 m. gegužės 26 d. šauliai surengė kariuomenės ir visuomenės dieną. Pasak spaudos, dalyvavo tūkstantinė minia, vietos organizacijos, atvyko šaulių rinktinės vado padėjėjas kpt. Žemaitaitis. Po pamaldų bažnyčioje prie paminklo padėtas vainikas, apdovanoti šauliai ir ugniagesiai. Tai buvo paskutinis minėjimas šioje vietoje. Mažiau nei po mėnesio Lietuvą okupavo sovietai. Bet koks viešas dėmesys obeliskui tapo neįmanomas. 1944 m. vasarą judant frontui Saločiai sudegė (tiksliau, buvo sudeginti), paminklas liko styroti aikštėje vienišas ir iš tiesų panėšėjo į likusį kaminą. Pokariu paminklo papėdėje priešai niekino žuvusius partizanus. Atrodo neįtikėtina, kad jis pergyveno Stalino laikus, ir tik apie 1964 m. buvo nugriautas. Griovimo darbams prireikė dviejų savaičių darbo pneumatiniais kirtikliais ir kelmams rauti skirto traktoriaus. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse, tačiau vėliau jų niekas nerado, o kas žinojo, nesakė…

Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva, remiant Latvijos liaudies fronto ir Panevėžio Sąjūdžio nariams, vietiniams talkininkams. Šiandien čia vėl plazda trispalvė, pagerbti valstybės ir jos kūrėjų renkasi žmonės iš viso Pasvalio krašto. 

Paminklas Joniškėlio respublikos legendai

Joniškėlio valsčius buvo vienas garsesnių Nepriklausomybės kovose. Ne lemiamais mūšiais, bet organizuotu pasipriešinimu bolševikams. 1919 m. savanoriai iš visos šiaurinės Lietuvos susibūrė į Joniškėlio partizanų batalioną, gavusį grėsmingą „mirties bataliono“ vardą. Jam vadovavo karininkas Antanas Stapulionis iš Gustonių kaimo. Patirtis Pirmojo pasaulinio karo frontuose jam leido sėkmingai telkti karininkus ir eilinius karius. Tai buvo legendinės Joniškėlio respublikos laikai. Bolševikai sumušti ir išvaikyti iš Šiaurės Lietuvos praktiškai vien bataliono jėgomis. Sėkmingai kovojantis ir augantis junginys pertvarkomas į 9-ąjį pėstininkų pulką, o 1920 m. vasario 16 d. jam suteikiamas kunigaikščio Vytenio vardas. Pulkas dalyvavo kovose su lenkais dėl Vilniaus, o taikos metu buvo įkurdintas Marijampolėje. Kiek nejauku, kad pulko atminimas įamžintas ne jo gimtajame Joniškėlyje, o Giedraičiuose, kur laimėtas svarbiausias mūšis. Tiesa, ryšys su mūsų kraštu akivaizdus ir čia – paminklą sukūrė iš Skrebotiškio kilęs dailininkas Antanas Jaroševičius.  

Vis dėlto Joniškėlis turi įspūdingą paminklą savo didvyriams. 1920 m. rugsėjo 22 d. mūšyje prie Kapčiamiesčio lenkų apsuptas iki paskutinio šovinio atsišaudė ir užkapotas kardais žuvo artilerijos karininkas Jonas Stapulionis. Jis 1916 m. baigė Martyno Yčo gimnaziją, evakuotą į Voronežą, studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje. Grįžęs į Lietuvą 1919 m. savanoriu įstojo į kariuomenę. Per keturis mėnesius baigęs karo mokyklą paskirtas 1-ojo artilerijos pulko leitenantu, vėliau paaukštintas. Su pulku kovojo Nepriklausomybės kovose su lenkais Seinų krašte. Po mirties apdovanotas I laipsnio Vyties kryžiumi bei Savanorio medaliu. J. Stapulionis palaidotas Joniškėlio senųjų kapinių koplyčioje. 1935 m. giminaičių rūpesčiu pastatytas unikalių formų paminklas, vaizduojantis patranką ir prabylantis Maironio žodžiais: „Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus…“ Architektas Petras Vaivada (kitur nurodoma Stanišausko pavardė). Rugpjūčio 15 d. į paminklo šventinimo iškilmes atvyko Biržų apskrities viršininkas Jonas Raščius, laikinai einantis apskrities komendanto pareigas kapitonas A. Jurgaitis, velionio bendražygiai, artimieji, tarp jų – vyresnysis brolis pulkininkas A. Stapulionis, tuomet Ukmergės apskrities komendantas. Po pamaldų J. Stapulionio palaikai iš koplyčios buvo perkelti į specialiai paruoštą paminklo rūsį. Šiuo atminimo ženklu simboliškai pagerbti visi už laisvę žuvę joniškėliečiai, taip pat „mirties bataliono“ kariai.

Kapinėse stovintis paminklas neatsitiktinai išvengė visa naikinančio sovietinio buldozerio: tiesiog buvo sąmoningai apleistas, apsodintas tujomis, kurios suaugo ir tapo natūralia apsauga nuo nereikalingų akių. Apie keistą paminklą geriausiai žinojo mokiniai, kurie per pertraukas ateidavo į krūmus parūkyti. Atgimimo metais prie paminklo perlaidoti pokario kovose žuvę partizanai. Betoninė patranka vėl išvydo dienos šviesą, tačiau buvo apgailėtinos būklės. 1990 m. ją atgaivino restauratoriai Kęstutis Stepšys ir Danutė Kazlauskaitė. 2000 dolerių darbams paaukojo JAV gyvenusi A. Stapulionio žmona. Buvusio Joniškėlio bataliono vado šeima į Vakarus pasitraukė baigiantis karui, jis pats mirė 1978 m. Bostone, taip ir nebesugrįžęs atiduoti pagarbos prie paminklo, kurį dažnai prisimindavo. Bendražygių atminties išsaugojimas A. Stapulioniui buvo ypač jautrus momentas. „Tik vieno noriu: kad mano palaikai rastų vietą gimtinės žemėje“, – kartodavo gyvendamas už Atlanto. 1995 m. urna iškilmingai palaidota paminklo rūsyje šalia brolio. Architektas Vytautas Brėdikis A. Stapulioniui sukūrė kuklų obeliską.

Karžygių kapai atrandami iš naujo

1927 m. krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintas tipinio betono kryžiaus modelis. Jį sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius ir dailininkas Adomas Varnas. Kryžiai žymėjo žuvusių Lietuvos karių kapus ir buvo statomi iki pat 1940-ųjų. Daugiausia tuo rūpinosi visuomeninės organizacijos. Tik nedaug šių kryžių išliko.

Pasvalyje nepriklausomybės kariai laidoti miesto kapinėse Kapų gatvėje. Šiandien ji žinoma Petro Avižonio vardu, o kapines vadiname senosiomis. Autentiška metaline tvorele aptverta nedidelė kapavietė saugo šešių vyrų atminimą, jų pavardės įrašytos minėtuose kario kryžiuose. Pasvalio komendantūros eiliniai Kostas Gavėnas, Benediktas Čiuplinskas, Jonas ir Juozas Pipinės padėjo galvas 1919m. lapkritį kautynėse su bermontininkais ties Saločiais. Joniškėlio bataliono savanoris Povilas Bedalis krito 1920 m. pavasarį nuo lenkų kulkos prie Zarasų. Šeštasis kryžius skirtas Povilui Vaškui, 3-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko savanoriui. Neaiškiomis aplinkybėmis 1920 m. žuvusio kario palaikai ilsisi šeimos kapavietėje gimtajame Talačkonių kaime. Artėjant nepriklausomybės dvidešimtmečiui Pasvalio šauliai žuvusiųjų garbei pastatė rausvo granito antkapinį paminklą – kryžių su užrašu „1918–1920 žuvote tėvynės laisvę ir garbę begindami. Garbė jums, didvyriai. Dėkingi jums broliai. Pasvalio šauliai. 1937 gegužės 31“.Ne visai aišku, kaip sovietmečiu išliko karių kapas Pasvalio senosiose kapinėse ir ar tai tikroji penkių vyrų amžinojo poilsio vieta. Kita vertus, jų galėjo būti ir daugiau. Atgimimo metais čia buvo emocinis patriotizmo židinys Pasvalyje, kur minėtos valstybinės šventės, iš bažnyčios keliaudavo eisenos, o savanoriai prisiekdavo atkurtai Lietuvai.

Autentiški tipiniai kario kryžiai iki šiol žymi Saločių kapinėse palaidotų Joniškėlio bataliono savanorių Juozo Škirpos ir Antano Nakučio kapus. Abu mūsų krašto vyrai žuvo kovose su bolševikais 1919 m. A. Nakučio kapą dengia unikalus ir labai retas, sarkofagą primenantis ornamentuotas betoninis antkapis. Karių kapus dar spėta pašventinti prieš pat okupaciją – 1940 m. gegužės 26 d. per kariuomenės ir visuomenės šventę. Vaškų valsčiaus Kyburių kapinėse pasislėpęs po krūmais ir samanomis išstovėjo Jurgio Tuomo kapo kryžius. Karys krito kovoje su bolševikais 1919 m. gegužę prie Namišių. Šį kryžių dar iš vaikystės prisimena literatas Vitalijus Šopis. „Radai ir tylėk“, – tepasakė senelis ir paliko kapą ramybėje. Joniškėlio valsčiaus Gustonių kaime šeimos kape palaidotas Petras Linda, 3-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko karys, žuvęs 1920 m. Giminaičiai išsaugojo nors ir prastos būklės autentišką kryžių. Pušaloto šventoriuje 1935 m. palaidotas kunigas savanoris J. Jaskevičius. Jis spaudos draudimo metais organizavo lietuviškos spaudos platinimą, miestelyje įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą. Per Nepriklausomybės kovas darbavosi Pušaloto partizanų būrio štabe, verbavo savanorius, rinko aukas, ėjo kapeliono pareigas.

Joniškėlio senosiose kapinėse, vadinamose „mūrinėmis“, ilsisi Joniškėlio partizanų bataliono karininkas,kulkosvaidininkų komandos vadas Kazimieras Vitartas. Carinės Rusijos kariuomenėje baigė praporščikų mokyklą. Už Lietuvą kovoti jam buvo lemta vos du mėnesius, nes mirė 1919 m. birželio 3 d. Šiaulių karo ligoninėje dėl ūmios sunkios ligos. Laikas nuo tipinio kryželio nutrynė K. Vitarto pavardę, bet išliko šeimos atminimui pastatytas įspūdingas kryžius. Postamente įspaustas įrašas „savanoris ir partizanas“.

1919 m. rugsėjį šalia K. Vitarto palaidotas kitas tragiškos lemties karys, Joniškėlio bataliono jaunesnysis puskarininkis Petras Karaliūnas. Savanoris, Vyties Kryžiaus kavalierius žuvo ne mūšio lauke: kovos durtuvais treniruotėse netyčia iššovė šautuvas… Tai nutiko Dauguvos fronte. Kario kapą žymi senas akmeninis kryžius. Jame grubiai, lyg paskubomis iškalti jautrūs, pusiau tarmiški žodžiai (kalba netaisyta) „Čia ilsiasi Lietuvos ginejs karžigis Petras Karaliunas, 24 m. mires 1919 m.“. Panašu, kad autentiškų kapo paminklų sąrašas baigėsi. Kiek dar istorinių įrašų slepia senos kapinaitės? Dalies žuvusių karių amžinojo poilsio vieta nežinoma. Atkurtos Lietuvos šimtmetis yra puiki proga daug ką atrasti iš naujo. 

Karo metais – paskutiniai atminimo ženklai

1938 m. minėtas nepriklausomybės 20-metis. Natūralu, kad sukaktis nebebuvo tokia emocinga kaip prieš dešimtį metų. Prie to prisidėjo auganti tarptautinė įtampa. Daugybė atminimo simbolių jau buvo sukurta. Tačiau ne visi. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios viduje ant sienos atidengta juodo granito atminimo lenta, kurioje surašytos keturiolikos už laisvę žuvusių pasvaliečių pavardės. Sovietmečiu lenta buvo uždengta šv. Jurgio paveikslu, o 1992 m. vasario 16-ąją vėl pašventinta. Vaškų valsčiaus Kriaušiškių kaimo gale stovigranito kryžius – „Atminimui 550 m. Lietuvos krikšto. 20 m. Lietuvos Nepriklaus.[omybės]. L.K.S. „Pavasaris“ Vainekonių kuopa ir Kriaušiškių pav[asarinin]kai. 1938“.Mažai tikėtina, kad atviroje vietoje esantis paminklas išstovėjo okupaciniais metais, veikiausiai buvo atstatytas jau laisvoje Lietuvoje. Tais pačiais metais nepriklausomybei paminklą padovanojo Pasvalio valsčiaus Žadeikių mokyklos bendruomenė. Akmeninis kryžius – tuomet madinga medžio nupjautomis šakomisimitacija dabar stovi Žadeikėlių kaimo kapinėse, į kurias perkeltas platinant vieškelį. Išblukus įrašui išliko tiesiog kaip bevardis kryžius.

Gali būti, kad paskutiniai nepriklausomybės atminimo ženklai iškilo 1943 m. Moliūnų kaime Pumpėnų valsčiuje. Pasak šaltinių, du vienodus granito kryžius kaimo galuose inicijavo Kriklinių klebonas Petras Kuzmickis. Motyvas – vyskupo Kazimiero Paltaroko vizitas ir 25-osios Lietuvos nepriklausomybės metinės. Deja, įrašai jau neįskaitomi. Abu kryžiai dvyniai pergyveno sovietmetį. Vieną kolūkio traktorininkas mėgino nuversti. Laimei, šalia gyvenantis Petras Jusys spėjo sutrukdyti, savo rankomis primontavo nulaužtą viršūnę. Moliūnuose, ūkininko Antano Pranskūno žemėje, pastatytas ir trečias kryžius. Jis užkliuvo okupantų pakalikams, tad buvo nugriautas ir sulaužytas. Likučius ūkininkas parsigabeno į savo sodybą. 2000 m. Kriklinių bažnyčios komiteto rūpesčiu, padedant seniūnijai, paminklas prikeltas antram gyvenimui. Priartėjęs modernios Lietuvos šimtmetis tampa paskata pasirūpinti senaisiais simboliais, pagerbti savo valstybę naujomis iniciatyvomis.

Gražvydas Balčiūnaitis