Meškalaukietę Bronislavą Černiauskienę nuo vaikystės lydėjo kūrybinės mintys, bet rašytoja ji tapo tik peržengusi 60 metų slenkstį. Per pastaruosius septynerius metus ji parašė ir išleido penkias knygas, tad ją galima vadinti antrąja Žemaite. Moteris neslepia patyrusi nemažai skaudžių likimo smūgių, bet dabar, gyvenimo saulėlydyje, sakė patirianti pačias laimingiausias akimirkas.
Didelių mokslų neragavo
Beveik visas B.Černiauskienės gyvenimas vilnijo Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Gimė ir užaugo netoli Švobiškio gyvenvietės esančiame Stipinų kaime.
„Trys berželiai ir ąžuolas iš mano tėviškės dabar belikę. Užtat nuo Skalių kalno mano vaikystės takai – kaip ant delno. Vaikystė buvo šviesi, šiluma ir meile apsupta“, – dabar prisimena B.Černiauskienė, užauginusi šešis vaikus ir besidžiaugianti 14 anūkų šypsenomis.
Tarp vyresnių dviejų brolių ir sesers užaugusi Bronytė septyniolikos metų neteko mylimos mamos, o vos aštuoniolikos sulaukusi liko ir be tėvelio.
Bronislava prisimena, jog be galo darbštūs tėvai triūsė devynių hektarų ūkyje. Mamytė buvo bemokslė, bet labai gražiai ausdavo. Bronytė šio amato nespėjo išmokti, nes mama, būdama vos 48-erių, susirgo, o po ketverių metų pasimirė.
B.Černiauskienė prasitarė irgi didelių mokslų neragavusi. Vos tik baigė Švobiškio pradinę mokyklą, ją užgriuvo rūpesčių lavina. Reikėjo namus prižiūrėti, sergančius tėvus slaugyti. Dirbant kolūkyje, jo vadovai netruko pastebėti moters kūrybinius gabumus ir Bronytei patikėjo rūpintis sienlaikraščio leidyba.
Tuo metu kompiuterių nebuvo. Viską ranka ant lapo tekdavo rašyti, sekretorė tik mašinėle perrašydavo. Tuomet korespondentai irgi nuolat zujo kolūkių fermose, laukuose ir renginiuose. Šiems patiko jaunosios poetės kūriniai. Jų paskatinta Bronytė ėmė siųsti savo eilėraščius į tuometinį rajono laikraštį „Stalino vėliava“.
Knygų karalystę iškeitė į fermą
Mirus tėveliams, jauna mergina apsigyveno Šiauliuose, brolio šeimoje. Čia lankė vakarinę mokyklą, dalyvavo literatų būrelio veikloje, tapo net būrelio pirmininko pavaduotoja.
Bet mieste Bronytė ilgai neužsibuvo. Grįžo į tėviškę, septynmetę mokyklą baigė Joniškėlyje. Vėliau bibliotekininkystės mokėsi Vilniuje. Tuo metu sukūrė šeimą, gimė vaikai, tad pradėtus mokslus teko mesti.
Dirbdama Kriklinių bibliotekoje, susipažino su būsimu vyru Petru. Šis miestietis buvo, kažką statė Krikliniuose. Nežinia, ar tikrai jis mėgo skaityti, ar tik su Bronyte paburkuoti norėdamas į biblioteką lakstydavo. Nors Petras devyneriais metais jaunesnis buvo, bet jaunai bibliotekininkei tol čiulbėjo meilius žodelius, kol ši sutiko tekėti.
Kaip dabar prisimena Bronislava, jos Petras šiaip geras, tvarkingas žmogus buvo, bet labai jau pavydus. Nepatiko jam, kad žmona bibliotekoje dirbo.
Taip susiklostė gyvenimas, kad apsigyveno jųdviejų šeima Meškalaukyje. Skaudžiausia, kad Bronislavai knygų kupiną pasaulį teko iškeisti į mėšlu „kvepiantį“ triūsą. Matyt, iš tėvų paveldėjusi darbštumą jauna moteris nesibodėjo jokio darbo. Trečią nakties pakirdusi iš miego, bėgdavo į kiaulių fermą. Grįžusi išleisdavo į mokyklą vyresniąją dukrą ir, vos apsisukusi po savo namų ūkį, vėl skubėdavo darban.
„Dirbau nei naktų, nei dienų neskaičiuodama. Juk reikėjo vaikais pasirūpinti. Mano Petras, kai susirgdavau, slaugydavo mane, maistą gamindavo… Buvo gražių šeimyninio gyvenimo akimirkų. Bet netrūko ir ašarų, nusivylimo dėl vyro pomėgio išgerti. Jei Petras nebūtų taip stikliuko mylėjęs, tikrai geras vyras būtų buvęs“, – nenoriai skaudžius gyvenimo epizodus prisimena ponia Bronislava.
Suteikė kultūros šviesuolės vardą
Vaikai jau užaugę, savo lizdelius susisukę gyvena. Trys sūnus įsikūrė tame pačiame Meškalaukyje, o Laimonas su žmona Irma ir dviem anūkėliais liko gyventi po mamos stogu. Įsteigęs savo įmonę, pluša miškininkystės srityje. Mama juokiasi, kad savo kaimiškos gryčios beveik nebeatpažįsta, sūnus namą restauravo, baigia vidų įrengti, aplinką po gabalėlį vis gražina, puošia.
Pati visą gyvenimą sunkų darbą dirbusi, polinkį darbui įskiepijo ir vaikams. O pati jau bene dešimtmetį paskyrė kūrybai ir poilsiui. Bronislavą gali pamatyti kone kiekviename literatūriniame renginyje ar bendruomenės susibūrime.
Jaunystėje ji labai mėgdavo skaityti. Kaip dabar prisimena, išėjusi gyvulių į tvartą pašerti, ilgokai užtrukdavo, nes slapčiomis skaitydavo. Viena knyga, žiūrėk, po šienu paslėpta, kita – daržinės kampe. O tėvukai stebėdavosi, ką Bronytė veikia taip ilgai išėjusi pas gyvulius.
Dabar jai nebereikia slėpti savo pomėgių. Gali rašyti prabudusi naktį, nes žino, kad rytą nereikės skubėti į darbą. O prie lovos ant staliuko visada jos rankų laukia sąsiuvinis ir rašiklis. Kartais jai tenka trumpam maisto gaminimą sustabdyti, jei paklydėlė mintis plūsteli į galvą ir prašosi užrašoma.
B.Černiauskienė per septynerius metus parašė ir išleido penkias knygas: tris publicistines ir eilėraščių bei apsakymų rinkinius. Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ nare ji tapo prieš dešimt metų, nuo pat pirmųjų klubo įsikūrimo dienų. Bronislava labai aktyviai dalyvauja ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje.
Prieš porą metų Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga jai, išauginusiai šešis vaikus ir išleidusiai tuo metu keturias knygas, suteikė Motinos kūrėjos vardą. O dar po metų poetei, prozininkei ir publicistei B.Černiauskienei už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą 70-mečio proga buvo suteiktas Lietuvos kultūros šviesuolės vardas, įteikta tautinė vardinė juosta ir diplomas
Būtų net vienintelę karvę pardavusi
Bronislava prisimena, jog dėl darbų ir rūpesčio vaikais kasdienybėje nedaug laiko likdavo kūrybinių minčių perkėlimui į popieriaus lapus. Bet ji, net fermoje dirbdama, ištaikydavo laisvą minutėlę ir vis brūkšteldavo eilutę kitą į savo užrašų knygutę.
Eilės, kaip tyčia, liete liejosi būtent tada, kai užplūsdavo nerimas ir niūrios mintys. Bent vienas laikraštyje pasirodęs eilėraštis ją ilgam tarsi pakeldavo, priversdavo nepasiduoti sunkumams ir neišsižadėti svajonės, kada nors į sąsiuvinio lapus suguldytas mintis ir eiles perkelti į spaustuvės dažais kvepiančią knygą.
Moteris savo svajones ėmė realizuoti užauginusi vaikus ir į Amžiną poilsį išlydėjusi savo Petrą. Bronislava prisimena, kad tikrai nelengva buvo žengti pirmuosius tikros rašytojos žingsnelius. Medžiagą pirmajai savo publicistinei knygai „Meškų laukas“ apie Meškalaukio kaimo istoriją ji rinko iš vietos gyventojų.
Iš pradžių žmonės sunkiai atverdavo savo atminties lobynus, bet, prie kavos puodelio besėdint, Bronislava po žodelį, po sakinuką ištraukdavo iš savo pašnekovų. Daugelis meškalaukiečių ją palaikė, drąsino, bet buvo ir paslapčia, už akių besišnabždančių, esą „ką ji čia kvailioja, nieko iš to nebus“.
Bet jokios pesimistinės nuogirdos nenuslopino jos užmojų. Ji buvo užsispyrusi, ėjo iš vieno kiemo į kitą, mintyse jau regėdama knygoje sudėliotą visą kaimo istoriją.
„Net pati nežinau, kaip ir kodėl, bet vos pabandžius, mane toks azartas pagavo, kad trūks plyš turėjau tą knygą parašyti. Pinigų leidybai neturėjau. Ėjau per kaimą ir pardavinėjau dar nesamą knygą. Kas 5, o kas 20 litų avansu davė. Jei nebūtų žmonės padėję, net karvę būčiau pardavusi“, – pirmosios knygos leidybos vargus prisimena penkių knygų autorė.
Knygų krikštamotė – klubo vadovė
2001 metais pasirodžius taip „sunkiai gimdytai knygai“, po metų pasaulį išvydo antroji B.Černiauskienės knyga – eilėraščių rinkinys „Vaikštau žeme“. Dar po dvejų metų, Pasvalio savivaldybei finansavus leidybos išlaidas, pasirodė publicistinė knyga „Audžiau abrūsėlį“, skirta Joniškėlio etnografinio ansamblio „Abrūsėlis“ 40-mečio jubiliejui paminėti. 2005 metais savo lėšomis Bronislava išleido apsakymų rinkinį „Vienkiemio mergaitė“.
B.Černiauskienė ne kartą savo knygų pristatymuose yra sakiusi, jog jai lengviau rašyti nei kalbėti. Ji prisipažįsta, jog vargo rašant knygas būna. Ne kartą norėjo rankraščių krūvas į krosnį sumesti, vis jai atrodė, kad kažko trūksta. Bet giliau kvėptelėjusi Bronislava ir vėl iš naujo dėliojo žodį prie žodžio.
Pasvalio krašto rašytoja savo knygų krikštamote vadina Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ vadovę Reginą Grubinskienę, kuri redaguoja Bronislavos knygas. Jos publicistinius leidinius redaktorė įvardija kaip realistinio stiliaus. „Tokios knygos vertingos tuo, kad jose įamžinti ne išgalvoti personažai, o tikri žmonės ir jų gyvenimai su nuosmukiais ir pakilimais“, – knygos „Švobiškis“ pristatyme Meškalaukyje sakė R.Grubinskienė.
„Regina yra ramstis, į kurį pasiremdama lyg į tvirtą medį rašau savo knygas. „Švobiškis – tai lyg sugrįžimas į savo tėviškę ne tuščiomis. O maloniausia man, kaip ir kiekvienam rašančiajam, būna tada, kai knygos yra skaitomos ir kai juose parašyti žodžiai paliečia skaitytojų širdis“, – tarsteli Bronislava.
B.Černiauskienė prasitarė, jog rašant „Švobiškį“ ją labai išsekino trumparegystė. Moteris vienu metu jau taip silpnai matė, kad bijodavo viena per gatvę eiti. Dabar sako, kad jei ne pasvalietė akių gydytoja docentė Genovaitė Jusaitienė, knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. Po Vilniuje atliktos abiejų akių operacijos ponia Bronislava dabar ir be akinių puikiai mato ir netgi turi planų netrukus išleisti dar vieną apsakymų knygelę.
„Parašysiu po knygą kiekvienam savo vaikui, ir gal užteks“, – juokiasi B.Černiauskienė, prognozuodama, jog kita rašytoja jų giminėje gali būti jos sesers anūkė.
Šaltinis: „Pasvalio balsas”
Be First to Comment