Dekoratyvinių paukščių į Joniškėlį atkeliauja ir iš Vokietijos

Joniškėlietis Algimantas Varneckas atskleidžia, kad dabar jų sodyboje apie keturiasdešimt įvairių dekoratyvinių paukščių: fazanai – auksiniai, bananiniai, sidabriniai, deimantiniai, o balandžiai – lahore, žuvėdros, mišrūnai, kur dar mandarininės antys ar neseniai iš Vokietijos atkeliavę japonų kilmės jokohama gaidžiai ir vištos. Jeigu niekas nepamaišys, tarkim, paukščių gripas, iš Lenkijos atvažiuos porelė fazanų…

– Per pažįstamus asmeniškai užsisakau Lietuvoje, tiesiai į namus pristato ir iš Vokietijos, Lenkijos. Važiuoju į dekoratyvinių paukščių parodas, muges. Kovo 5-ąją kaip žiūrovas tokioje parodoje buvau Kaune, – apie savo pomėgį pasakoja Algimantas, baigęs veterinariją, keturis dešimtmečius gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, bet vis parvažiuodavęs pas mamą į Joniškėlį, kol galiausiai visai grįžo ir dabar dirba saugos tarnyboje, „Pieno žvaigždžių“ apsaugoje. 

O prie paukščių – kone nuo vaikystės, jau penktokas balandį vartiklį turėjo: 

– Nuo balandžių kokiais 1974-aisiais viskas ir prasidėjo. Joniškėlyje jų daug kas laikė, ir Karaliūnas, žolininkės tėvas… Mūsų mieste skraidydavo balandžiai, daugiausia vartikliai. Man jie patiko. Tik dabar vanagai išgaudo, lapės aplinkui vaikšto. Ir dėl paukščių gripo išleisti negalima. 

Taigi šiandien Algimanto sumeistrautoje paukštidėje grožimės įvairiaspalviais ilgauodegiais fazanais, skraidančiais balandžiais, egzotiškomis mandarininėmis antimis, japoniškomis vištomis, gaidžiais… 

– Viskas čia dėl grožio. O mama klausia, kokia iš jų nauda, – Algimantas tarsteli, kad yra viena kita ir dedeklė. – Pora fazanų pabėgo, ir viso gero. Pavasarį padeda kiaušinių, buvo ir išperėję. Bet fazaniukai neužaugo, kažkur dingo. Vienas jau senesnis fazanas nugaišo, nors bandžiau gydyti. Gyvena septynerius–dešimt metų. Profilaktiškai nuo ligų papurškiu… 

Fazanai kainuoja šimtus eurų, gali tekti pakloti ir pusę tūkstančio. Apie tai mamai geriau nepasakoti. 

– Dėl fazanų pinigų neduodu. Man jau geriau gėlę nusipirkti. Ir pomidorų sodinukus pati auginu. Tik šiemet Algis sėklų dar nenupirko. O sesuo, kuriai jau irgi 91-eri, paskambinusi vis klausia, ar pasisėjau pomidorų. Man nors penkių reikia, – savuosius pomėgius išduoda 96-uosius einanti Marija Varneckienė. 

– Vietoj penkių pomidorų daigelių kažkaip atsiranda penkiasdešimt, – šypteli sūnus. 

– Bet aš vis tiek pasėjau po dvi sėklas arbūzų ir vynuogių, – nenusileidžia mama. – Laukiu, ar išdygs. 

– Ir kada tos vynuogės užaugs, – nustemba Algimantas. 

– Jis irgi augina amarilį, – atskleidžia Marija Varneckienė. – Užaugo kaip žirafa. Žiedai išsiskleidė ant septyniasdešimties centimetrų aukščio stiebo, – nuotrauką rodo joniškėlietis, ir dar užsimena apie kraujo leliją iš Olandijos. 

Mamos ir sūnaus pomėgiai, atrodo, labai persipina. 

– Prižiūriu ir paukščius, Algis gi dirba. Aš juos palesinu, – ir čia pat močiutė pašmaikštauja. – Reikia kokį fazaną papjauti ir paragauti. Romanuose skaičiau, kaip didikai fazanieną valgo. 

– Jie valgomi. Gal net su plunksnomis patiekia. Bet kiek to paukštelio, – šypteli Algimantas. 

– Seniau buvo madingos ant stalo dažytų plunksnų puokštės, – prisimena Marija Varneckienė. 

Spalvingų fazano plunksnų net nereikėtų dažyti. 

O ką lesa visi šie gražuoliai? 

– Kviečius, kukurūzus, saulėgrąžas, kurios, beje, pabrangusios. Perkam lesalus. Be to, labai mėgsta vynuoges, šermukšnius, – atskleidžia Algimantas. 

Jis dar daug ką kolekcionuoja – sriubines, svarstykles, nes pats gimęs po Svarstyklių ženklu, o mama buvusi vaistininkė, renka žirkles, seniausios – 1928 metų „Solingen“…