Skysta vilnom sodelį apgulę
Rūko tirščiai… Širdie, – neįklimpk!
Žvilgsnio šaukštu lyg medų kabink,
Kol naktis, žiedus dangui mėnulį,
Žvaigždžių kekėmis tamsą brandins.
Žarų žaismas – viršūnėm paleistas,
Tu, mintie, – neplazdėt negali,
Tarsi angelo sparno kely,
Vėduokle ten – sodrumas išskleistas,
Taurę meilės už grožį keli.
Prigimties šauksmas – gamos didybė,
Ir taip gera juk žemėj, ramu.
Šnara sodas prie mano namų,
Obuoliai byra, prieblandos žydi…
Su Tavim jas – perpus dalinu…
Ana Aleksandravičienė
Komentuoti su „Facebook “
Tikrai nesu kritikas, tikrai nenoriu priekabiauti, bet…
Dar kartą perskaičiau, ir dar kartą – patiko! Palietė stygą dūšioj – gis ar cis – nesvarbu… Bile ana virpa!..
Ačiū autorei.
P.S. Techninėms darbuotojoms (suprask, pono Viktoro pagalbininkėms) dera būti atydesnėms: praleista raidelė tekste ar skyrybos klaidelės labai apsunkina skaitytojo, šiuo konkrečiu atveju, ežiuko, suvokimą… Tarkim, „prigimties šauksmas – gam(t)os didybė“ (?). Gama ir gamta – šiek tiek skiriasi… Kaip ežiukas nuo banginio!
Ir dar: štai tuos vilnonius tirščius kabinti l y g m e d ų truputį baugu: o jei, neduokdie, užspringsiu…