Press "Enter" to skip to content

Dvigubai daugiau bučinių

 

Dvi dukras ir sūnų pagimdžiusi Švobiškio kaimo gyventoja Birutė Brazienė Motinos dieną sulauks dvigubai daugiau sveikinimo bučinių, tiek pat kartų išgirs: „Mamyte, aš Tave myliu“. Su viena prasmingiausių švenčių švobiškietę sveikins ne tik savo šeimą jau turinti dukra Gintarė, vienerių metukų anūkas Gabrielius, gegužės pirmąją savo 18-ąjį gimtadienį švęsianti jaunesnioji dukra Gineta, penkiolikmetis sūnus Giedrius. Jau penkerius metus mamos vardu Birutę šaukia ir dvi jos globojamos mergaitės – vienuolikos metų Evelina bei dešimtmetė Karina. Galbūt atvažiuos ir Kaune gyvenantis jų brolis Marius. Vaikinui – jau 27-eri, jis Brazių šeimą susirado, sužinojęs, jog čia auga jo sesutės. Pats Marius užaugo vaikų namuose, bet Braziams yra be galo dėkingas, kad šie laimingą vaikystę dovanojo Evelinai ir Karinai.

– Per tuos penkerius metus, kai mergaitės atėjo į mūsų šeimą, teko išgyventi ir džiugių, ir sunkių minučių, bet nė karto nesuabejojome savo pasirinkimo teisingumu. O šiandien jau atrodo, kad visi penki vaikai yra mano pačios pagimdyti. Nors oficialiuose popieriuose kartais tenka rašyti žodį „globėja“, man daug mieliau girdėti žodį „mama“, – šypsosi Birutė Brazienė.

Teko mokytis gestų kalbos

44-erių metų moteris Joniškėlio apylinkių seniūnijoje dirba su socialinės rizikos šeimomis. Ji kasdien savo akimis mato daug apleistų nelaimingų vaikų, sulaužytų jų gyvenimų. Dažniausiai taip atsitinka, kai tėvai savo pareigas nuskandina alkoholio butelyje. Birutė, kaip įmanydama, stengiasi tokioms šeimoms pagelbėti, kad tėvai atsitokėtų, kad jų atžalų netektų išvežti į vaikų globos namus. Per savo darbo praktiką švobiškietei teko patirti, koks skaudus būna šis procesas. Beje, po vieno tokio įvykio Brazių šeimoje atsirado Evelina, kiek vėliau – ir jos sesutė Karina.

– Biologinė mergaičių mama yra mano aptarnaujamos seniūnijos gyventoja. Kartą iš vaikų darželio, kurį lankė Evelina, paskambino auklėtoja, kad mergaitės niekas nepasiima, nors darbo valandos jau senokai baigėsi. Jos motina buvo kažkur „išplaukusi“, tad Eveliną parsivedžiau į savo namus. Pas mus ji pernakvojo, o rytą vėl nuvedžiau į darželį. Netrukus situacija pasikartojo. Galų gale įsitikinom, kad mama tikrai ja nepasirūpins. Laukė ašaromis aplaistyta kelionė į Grūžių vaikų globos namus. Tiesa, tada juos renovavo, o jų gyventojai buvo laikinai persikėlę į Pasvalio specialiąją mokyklą. Evelina taip raudojo, kad mano širdis nebeišlaikė. Buvo vasara ir, pasitarę su vyru bei vaikais, mergaitę parsivežėm į savo šeimą. Kaip tada galvojom – vasaros atostogų. Žinoma, negalėjom likimo valiai palikti ir jos sesutės – tuomet penkiametės Karinos: negi išskirsi seses. Per vasarą taip suartėjome, kad jos pasiliko pas mus ir po atostogų: visi kartu esame iki šiol, – apie dviejų sesučių gyvenimą kardinaliai pakeitusį savo šeimos žingsnį Birutė Brazienė pasakoja tarsi apie savaime suprantamą dalyką.

Kaip ir apie tai, jog visai šeimai teko išmokti gestų kalbos, nes Karina – nekalba ir negirdi. Braziai šio meno mokėsi iš gestų knygos, o vaikams tokie mokslai buvo tarsi smagus žaidimas. – Daugelį žmogaus jausmų ir norų galima suprasti iš jo veido išraiškos, akių žvilgsnio, – priduria Birutė. Karina mokosi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, tad namo grįžta tik savaitgaliais. Evelina, Giedrius ir Gineta – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos moksleiviai.

Pavydo bangelę pakeitė meilės banga

Pasmalsavus, kaip į dviejų naujų šeimos narių atėjimą reagavo jos pačios atžalos, mūsų pašnekovė sako, jog, išgirdę, kad turės dar dvi seses, vaikai apsidžiaugė ir nekantriai jų laukė. Tiesa, po kiek laiko buvo atplaukusi pavydo bangelė, nes daug vargo patyrusioms mergaitėms reikėjo didesnio dėmesio, kad jos pajaustų, jog šioje šeimoje yra mylimos, jog niekada nebus paliktos ir išduotos.

– Bet visi susėdę atvirai pasikalbėjom ir vaikai suprato, kad Karinos ir Evelinos atsiradimas nė kiek nesumažino mūsų meilės jiems. Dabar visi penki – kaip tikri broliai ir sesės: ir pasipeša, ir vėl draugauja, vieni kitais rūpinasi, globoja. Kai mums reikia kur nors išvažiuoti, ramia širdimi Evelinos ir Karinos priežiūrą patikime Ginetai. Ji noriai rūpinasi sesutėmis: kasas supina, pietus pagamina. Namų ruošos darbų nesibaido ir Evelina: ji pati kambarį susitvarko, rūbelius gražiai susilanksto, – ir savo dukras, ir globojamas mergaites vienodai giria Birutė Brazienė.

Moteris prasitaria, jog reikėjo nemažai laiko, kad uždaro būdo Evelina pajaustų, jog apkabinimas ar bučinys yra švelnumo ir meilės išraiška. Matyt, anksčiau tokių jausmų mergaitė nebuvo patyrusi. O štai Karina – tarsi gyvasis sidabras, nei minutei nenustygsta vietoje. Gavusi dovanų dviratį – iš karto drąsiai sėdo ant jo. Vasarą pats mėgstamiausias jos užsiėmimas – maudynės pro pat Brazių sodybą tekančioje Mūšos upėje. Pagal Zodiako ženklą – žuvis, Karina iš tiesų plaukia ir nardo tarsi žuvytė.

Evelina neseniai pradėjo lankyti Švobiškyje dirbančios meno vadovės suburtą vaikų ansamblį. Grįžusi iš repeticijos pasigyrė, jog dabar ruošia programėlę, skirtą Motinos dienai. Giedrius, kaip ir daugelis vaikinų, žavisi sportu, lanko krepšinio, rankinio treniruotes. Gineta – meniškos prigimties mergaitė, mėgsta piešti, skaityti knygas, anot mamos, tikra svajoklė. Vyriausia Brazių dukra Gintarė su savo šeima gyvena Joniškėlyje, netrukus baigs verslo administravimo studijas Šiaulių universitete. Beje, šioje aukštojoje mokykloje pati Birutė studijavo viešojo administravimo teisę, po to Vilniuje dar krimto ir socialinius mokslus. Birutė Brazienė gimė Trakuose, bet jai tebuvo vos treji, kai tėveliai persikėlė į Švobiškį. Čia užaugusi Birutė sukūrė gražią šeimą. Jos vyras Gintaras ūkininkauja. Prieš penkerius metus netikėtai pagausėjusi Brazių šeima naminių gėrybių sočiai užsiaugina ir sau – laiko karvę, keletą kiaulių, turi didelį daržą. Visiems Birutės planams pritaria ir daug jai padeda kaimyniniame Narteikių kaime gyvenanti jos mama Janina Novikovienė. Ne tik Birutės ir Gintaro vaikai, bet ir šios šeimos globojamos sesutės šią moterį vadina močiute.

Nuotrauka iš 2015-05-005
Gausi ir graži Brazių šeima dukros Gintarės vestuvių dieną. Iš kairės: Gintaras ir Birutė Braziai, dukra Gineta, žentas Skirmantas, dukra Gintarė, mažoji Karina, sūnus Giedrius ir Evelina.

Kviečia atverti savo namų duris

Vos už kelių kilometrų nuo Švobiškio gyvena Brazių šeimos globojamų mergaičių biologinė motina bei močiutė. Ar jos aplanko savo dukras ir anūkes?

– Mergaičių bendravimą su jų mama ir močiute aš visaip skatindavau, kviesdavausi į mūsų namus. Bet pamačiau, kad tas bendravimas labai šaltas, tarsi priverstinis. Būdavo, Evelinos ir Karinos mama sėdi ant sofos, aš išeinu virti kavos, o mergytės seka man iš paskos, nes mama jų net nepakalbina. Laikui bėgant tie susitikimai vis retėja. Bet tai priklauso tikrai ne nuo mūsų, o tik nuo mergaičių mamos geros valios, – liūdnai konstatuoja Birutė Brazienė. Savo biologinę mamą Evelina ir Karina kol kas vis dar vadina mama. O jas globojančią Birutę – mažybiniu mamytės vardu.

Visa Birutės ir Gintaro Brazių sodyba tiesiog spinduliuoja šilumą ir jaukumą. Kambariuose Birutė savo rankomis sukūrė subtilų interjerą. Ant sienų kabo paveikslai, dideliame akvariume nardo žuvytės. Kiemą puošia išpuoselėti želdynai, pavasariška žaluma vilioja lygutėlė veja. Švobiškiečių šeima kiekvieną vasarą suranda laiko kelionėms, poilsiui prie jūros. Per didžiąsias metų šventes vieni kitiems teikia dovanėles. Birutė linksmai pasakoja apie per praėjusias Šv. Kalėdas sugalvotą siurprizą, dėl kurio iš pradžių buvo nemažai ašarų, bet vėliau – daug džiaugsmo:

– Po Kalėdų egle rastos dovanos Evelinai ir Karinai visada buvo didžiulis stebuklas. Šįkart sugalvojome iki eglės nubarstyti saldainių taką, o dovanas paslėpti: tegu visi, kas tiki Kalėdų Seneliu, jų ieško. Pirmiausia pamatėm nuostabą sesučių akyse: negi Kalėdų Senelis šiemet neaplankė? Po to pasipylė ašaros. Supratau, kad reikia gelbėti situaciją ir už vieno kambario durų „netyčia“ suradau didžiulę dėžę, su kaupu prikrautą dovanų. Kalėdų Senelis pernai buvo itin dosnus ir kiekvienam mūsų šeimos nariui atnešė ne po vieną dovaną. Pamačius tokią jų gausybę, vietoj ašarų ištryško džiaugsmo fontanai. Mūsų širdys irgi džiaugėsi, matant, kokios laimingos yra mažosios sesutės.

Birutė Brazienė atvirauja, jog pirmaisiais metais, kai jų šeima apsisprendė globoti Eveliną ir Kariną, dažnas paklausdavo, kam jai to reikia. Birutė įsitikinusi, jog dauguma žmonių, kurie nutaria globoti likimo nuskriaustus vaikus, pirmiausia galvoja ne apie savo, o apie jų poreikius.

– Visiems vaikams reikia, kad juos kas nors mylėtų, rūpintųsi, kad jie galėtų jaustis saugūs. Tad kodėl nepasidalijus su jais savo meile, savo namais, jei tu gali tai padaryti, jei gali tokiems vaikams padėti pajausti ir gyventi kitokį gyvenimą nei jie pažinojo anksčiau? – retoriškai klausia Birutė. – Dviejų sesučių atėjimas į mūsų šeimą papildomų rūpesčių, žinoma, atnešė, bet įprasto gyvenimo ritmo tikrai neišbalansavo. Naują šeimos narį tenka priimti tokį, koks jis yra: su savo charakteriu, įpročiais, norais, pomėgiais. Ir padaryti viską, kad jis užaugtų savimi pasitikinčiu, atviru ir geru žmogumi.

Birutė ir Gintaras Braziai puikiai žino, kad laukia dar ilgas kelias, kurį visiems drauge teks nueiti, siekiant minėtų tikslų. Bet jie neabejodami visiems gali pasakyti: jei norite savo gyvenimui suteikti daugiau prasmės ir pilnatvės – atverkit savo namų duris ir pasidalinkit jų šiluma su tais, kuriems trūksta ir namų, ir šilumos.

Zina MAGELINSKIENĖ

Vido DULKĖS ir asmeninio albumo nuotraukos.

„Darnas“ 2015 m. balandžio 30 d. Nr. 49 (9310)

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

  1. aaaaa aaaaa 5 gegužės, 2015

    Tikrai smagu skaityti.Žaviuosi žmonių gerumu ir šiltumu

  2. vida vida 4 gegužės, 2015

    Pozityvus ir prasmingas straipsnis, skaitau ir džiaugiuosi, kad yra tokių šaunių šeimų. Pagarba jums, sėkmės ir kantrybės auginant vaikučius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.