Iš Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos istorijos. I-a dalis

1810 – 1831 M. JONIŠKĖLIO DVIKLASĖ PARAPIJINĖ MOKYKLA SU ŽEMĖS ŪKIO DALYKŲ DĖSTYMU

1808 m. Joniškėlio dvarininkas Ignas Karpis savo testamentu paveldėtojus įpareigojo įkurti Joniškėlyje parapinę mokyklą ir ligoninę.

1810 m. įkurta mokykla buvo dviklasė, keturmetė, realinė. Mokiniai iš pradžių buvo mokomi skaityti lenkiškai ir rusiškai, gamtos, geografijos, matematikos ir šiek tiek braižybos.

Valstiečių vaikai mokykloje taip pat mokėsi augalininkystės, daržininkystės, sodininkystės, kaimo statybos pagrindų, gaudavo žinių apie kultūrinių augalų tręšimą.

Pirmuosius dvejus metus (I klasėje) buvo dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, o trečiaisiais ir ketvir­taisiais metais (II klasėje) – daugiausia žemės ūkio pagrindai.

Mokymo priemonėmis rūpinosi Vilniaus universitetas. Bibliotekoje daugiausiai buvo lenkiškų knygų, apie ketvirtadalis jų – religinio turinio, keletas geometrijos, vienas kitas agrochemijos, žemdirbystės vadovėlis, J. H. Pestalocio „Elementarioji metodika”.

Mokslo metai tęsėsi nuo spalio 1 d. iki liepos 1 d.; gruodžio pabaigoje ir birželio pabaigoje būdavo egzaminai.

1832 – 1869 M. JONIŠKĖLIO DVIKLASĖ PARAPIJINĖ MOKYKLA

Po 1831 m. sukilimo caro administracija uždarė Vilniaus Universitetą, o iš universiteto globojamos Joniškėlio mokyklos mokymo programos pašalino agronomijos pagrindų mokymą. Mokykla tapo paprasta dvimete parapijine mokykla. Aplinkiniai stambūs žemės valdytojai tuojau pajuto, kad mokyklos programos susiaurinimas išėjo jiems į nenaudą. Mat, tuo metu didėjo paklausa žemės ūkio produktams. Jų gamybai intensyvinti prireikė kvalifikuotesnių darbininkų. Todėl pradėta rūpintis atgaivinti Joniškėlio mokykloje buvusią ar į ją panašią mokymo programą, pastarąją gerokai papildant agronominiais dalykais. Po daugelio metų susirašinėjimo su carinėmis institucijomis, pagaliau gautas sutikimas Joniškėlio mokyklos programą praplėsti žemės ūkio dalykais.

1860 m. vyresniuoju mokytoju į mokyklą dirbti atvyko Laurynas Ivinskis. Čia L. Ivinskis suorganizavo mokomąjį ūkį, įtraukė mokinius į praktinius darbus. Imtasi pastangų mokyklą reorganizuoti į specialią žemesnio tipo žemės ūkio mokyklą, bet 1863 m. sukilimas ir po jo prasidėjusios Muravjovo represijos sumaišė šiuos planus.

Tik tradiciškai tęsiamas agronomijos mokymas jau nepasiekė ankstesnio lygio, tačiau nenutrūko.

1869 – 1899 M. JONIŠKĖLIO MOKOMOJI AGRONOMIJOS FERMA

Vilniaus mokslo apygarda pasiūlė parapijinę mokyklą pertvarkyti į mokomąją agronomijos fermą. Atitinkamoms caro įstaigoms sutikus, 1869 m. pradėjo veikti Joniškėlio mokomoji agronomijos ferma bandomajam devynerių metų laikotarpiui.

Mokomajai fermai buvo skirta 110 hektarų Joniškėlio dvaro žemės (į šiaurę už parko, Mažupės kryptimi), didesnė dalis dar mokytojo Radavičiaus užveisto sodo, visi buvusios mokyklos trobesiai, mokymo priemonės, biblioteka. Fermai vadovavo direktorius – agronomas, buvo ir veterinarijos gydytojas.

1877 m. pasibaigus bandomajam laikui, nustatyta 3 metų mokymo trukmė fermoje ir 60 mokinių kontingentas (kasmet priimti ir išleisti po 20 auklėtinių). Iš archyvuose išlikusio mokymo plano matyti, kad mokslas truko trejus metus, prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi per Jurgines (balandžio 23 d.). Pirmaisiais metais daug dėmesio skiriama bendrajam lavinimui, kitus dvejus – agronomijos, gyvulininkystės, žemėtvarkos pagrindams, praktikos darbams. Specialiojo mokymo teorijai numatyta skirti 60 proc. viso laiko. Uždraudus lietuviškąją spaudą, mokykloje buvo mokoma rusų kalba.

Nors fermos veikla ir pasidomėdavo Karpių giminės atstovai, bet fermos mokomoji veikla silpo – ji vis labiau virto Karpių dvaro priedėliu. Atsižvelgiant į tai, kad ferma negalėjo atstoti tikrosios mokyklos, 1887 metais vėl buvo iškeltas klausimas fermą reorganizuoti į žemės ūkio mokyklą. Tam paruoštas projektas, kuris įgyvendintas tik 1899 m.

1899 – 1917 m. JONIŠKĖLIO IGNO KARPIO VARDO ŽEMĖS ŪKIO MOKYKLA

1899 m. liepos 1 d. caro nurodymu Joniškėlyje įkuriama žemesnioji žemės ūkio mokykla, pavadinta pirmojo fundatoriaus Igno Karpio vardu.

Senasis mokyklos pastatas Joniškėlio centre, šalia bažnyčios, buvo pernelyg ankštas. Gavus lėšų iš valstybės iždo, nuspręsta statyti naują. Mokslo apygardos architektas Bykovskis Mažupės ir Mūšos santakoje, I. Karpio mokyklai paskirtoje žemėje, suprojektavo didelį dviaukštį raudonų plytų pastatą. Jis buvo sumūrytas per vieną sezoną. Darbus vykdė rangovas iš Kauno – Rabinovičius.

1903 m. mokslo metus mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Juose buvo įrengti ir mokytojų butai.

Mokslas truko penkerius metus. Per pirmuosius trejus buvo mokoma bendrojo lavinimo pagrindų, o kitus dvejus – žemės ūkio dalykų, agronomijos. Išėjusieji penkerių metų kursą dar galėjo vienerius metus mokytis papildomai. Jie gaudavo atestatą, kuris teikdavo lengvatų dėl karinės prievolės.

1903–1907 m. Joniškėlio žemesniojoje žemės ūkio mokykloje mokėsi Stanislovas Mastauskis, Povilas Snarskis, vėliau tapę žymiais mokslininkais.

Kaip nurodo prof. S. Mastauskis, mokykloje buvo dėstoma rusų kalba, mokytojai rėmėsi daugiatomiu V. Vargino agronomijos žinynu. Mokiniai daugiausiai tenkinosi pamokų užrašais.

Pamokos vykdavo vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį – kai sumažėdavo ūkio darbų. Mokiniai vasaros atostogų neturėjo: reikėdavę daug ir sunkiai dirbti, tačiau už tai visus mokymosi metus nemoka­mai buvo maitinami mokyklos valgykloje.

Į pirmą kursą kasmet priimdavo iki 60 mokinių. Bet tiek daug kandidatų ne visada atsirasdavo: 1906 m. tesusidarė apie 20. Lietuvių buvo nedaug, nes mokslas kainavo 75 rublius, o moksleiviams lietuviams buvo skirtos tik šešios stipendijos. Tuščias moksleivių vietas užimdavo turtingesnių latvių ūkininkų vaikai.

1914 m. vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. į Lietuvą skverbiantis kaizerinės Vo-kietijos armijai, Joniškėlio mokykla gavo nurodymą evakuotis į Rusijos gilumą. Dauguma mokinių liko Lietuvoje pas tėvus. Tik nedidelė jų dalis ir rusai mokytojai persikėlė į Jekaterinburgą. Ten 1917 m. dėl mokinių stokos mokykla buvo uždaryta.

1920 – 1945 m. JONIŠKĖLIO ŽEMESNIOJI ŽEMĖS ŪKIO MOKYKLA

1920 m. pradėjo veikti Joniškėlio žemesnioji žemės ūkio mokykla, rengusi apsišvietusius ūkininkus. Mokykla buvo valdinė, išlaikoma Žemės ūkio departamento.

Joniškėlio žemės ūkio mokyklos archyve ir muziejuje saugomi klasių žurnalai liudija, kad pirmaisiais mokslo metais buvo mokoma bendrojo lavinimo dalykų, tačiau siauriau, populiariau nei vidurinėje mokykloje.

Antraisiais metais moksleiviai mokėsi žemės ūkio dalykų: bendrosios ir specialiosios žemdirbystės, sodininkystės, daržininkystės, miškininkystės, matavimų, žemės ūkio organizavimo ir kt., po pamokų atlikdavo praktikos darbus. Mokinių buvo nedaug: 1920 m. mokėsi 23, 1922 m. – 29, 1925 m. – 34, o 1940 m. – net 125 mokiniai. 1940 m. nuo mokesčio už gyvenimą bendrabutyje buvo atleisti mažažemių tėvų vaikai. Tačiau beveik 80 proc. moksleivių buvo iš vidutinių ir net stambiųjų ūkių.

Mokykla turėjo apie 100 hektarų mokomąjį pienininkystės ūkį, javų valymo mašinų, veislinių gyvulių.

1940 m. mokyklos vizitavimo ataskaitoje rašoma, kad mokytojai išmano savo dėstomąjį dalyką, tačiau daugiau dėmesio turėtų skirti praktikos darbams; bibliotekoje per mažai knygų, nėra skaityklos. Mokyklos sodyba tvarkoma tinkamai. Mokomojo ūkio plotas sumažėjo iki 81 ha, nes dalis žemės atiduota Joniškėlio bandymų stočiai.

Vokiečių okupacijos metais žemės ūkio mokyklos nebuvo uždarytos. 1941 m. rugsėjį į Joniškėlio žemesniąją žemės ūkio mokyklą susirinko moksleiviai ir bolševikinės 1941 m. birželio 14–15 d. tremties išvengę mokytojai.

Joniškėlio mokyklos direktoriui J. Jovaišai mirus, 1943 m. jos vadovu tapo agronomas ir puikus pedagogas Povilas Tamulionis.

1945 – 1947 M. JONIŠKĖLIO LAUKŲ ŪKIO TECHNIKUMAS

1947 – 1955 M. JONIŠKĖLIO ŽEMĖS ŪKIO TECHNIKUMAS

Po antrojo pasaulinio karo 1945 m. Joniškėlio žemesnioji žemės ūkio mokykla reorganizuojama į Joniškėlio laukų ūkio technikumą. Mokyklos vedėjas P. Tamulionis skiriamas technikumo direktoriumi.

Joniškėlio laukų ūkio technikumo pirmieji mokslo metai buvo labai sunkūs. Technikumas tuo metu valdė 200 ha žemės, iš kurių 120 ha buvo perduoti tik 1945 m. Ruduo buvo lietingas, Joniškėlio molynai patižę, o vienintelis ratinis traktorius laukuose klimpo. Todėl derliaus nuėmimo pagrindinė jėga buvo moksleiviai. Jie dieną dirbo laukuose, o vakarais mokėsi. Pamokos vyko pagal tvarkaraštį, tik sutrumpintos iki 30 min. Dalis moksleivių tokio krūvio nepakėlė – išvyko mokytis kitur arba visai metė mokslus.

1947 m. iš Joniškėlio dirbti į Gruzdžius išvykus direktoriui P. Tamulioniui, technikumui vadovauti pradėjo Justas Gedminas – didelę tarpukario agronomo ir žemės ūkio pedagogo patirtį turintis specialistas.

Pokario metais trūkstant patalpų, prie mokyklos buvo statomi iš kaimų perkelti gyvenamieji namai. Didesniuose įsikūrė mokomosios klasės, o mažesniuose apsigyveno pedagogai.

Norinčių mokytis Joniškėlio technikume buvo labai daug. Atsirado galimybė atsirinkti geriausiai pasirengusiuosius. Pavyzdžiui 1951 m. norinčiųjų mokytis buvo 175, priimta 90, 153 m. stojo 246, 1954 m. – 390 moksleivių. Technikumo pedagogai priėmimo komisijoje ne tik atsižvelgdavo į mokyklos baigimo pažymius, bet tirdavo stojančiojo supratimą apie žemės ūkį, busimąjį darbą, praktinį nuovokumą.

Iki 1952 m. technikume paruošta apie 400 jaunesniųjų agronomų.

1953 m. įsteigtas Joniškėlio žemės ūkio technikumo neakivaizdinis skyrius.