Vakaras gaubia miesto kaštonus,
Saulelė jau pataluos.
Tilsta putpelės šauksmo vargonai…
Ilgisi parkas tylos.
Žodžiai pakrantėj rimsta…nutrūksta…
Upėj paskęsta daina.
Tolyje kyla balzganas rūkas, –
Juo užsiklojo diena.
Klaidžioja mintys senom alėjom,
Rangos palaima širdy.
Prieblanda slenka, o eilės liejas…
Tau jas skiriu, ar girdi?
Tau, mielas mieste, parko ramybė,-
Šitiek tavy paslapties!
Vakaro vėsos, pievom atbridę,
Pirštais drėgnais glamonės…
Tau, Joniškėli, tai, kas geriausia,
Sėkmę lai siunčia dangus,
Dulkes nuo veido Mažupė prausia –
Ženklins garbingus metus!
Aldona Astrauskienė
Komentuoti su „Facebook “
Puikiai, Aldute, rašai. Man labai patiko Tavo sielos virpėjimai. Ačiū už knygą. Joniškėlis turi tave branginti.
labai gražu
Ir netgi jautru!
Bet putpelės klyksmas ir vargonai – kažkas naujo eilėkūroj!
Bažnytėlėj, toje, kuri iš už medžių paveikslėly matos, per sumą paklausykit kokios fugos…
Nors ką gali žinoti: gal ir rasis panašumų?!
labai gražu 🙂