Amžinai pakirpti jau
Sparnai mano-
Nei pakilti, nei skrist.
Amžinai pakirpti…
O aplinkui ruduo
Begalinis
Ir klyksmas nutolstančių
Gervių plasnojimo.
Ir taip skauda,
Ir taip gelia
Nuo to klyksmo
Nutolstančio
Širdį…
O sparnai pakirpti,
Tik į rudenį bristi
Ir klausytis
Nutolstančių gervių
Plasnojimo…
—
Onutė Kergienė
—
*****
Virpantys pirštai
Siekia dangaus ašaros,
Pakibusios
Ant lietvamzdžio.
Nuogos medžių šakos
Debesį sklaido.
Lašelis pilnėja ir pildos.
Apsunkęs nukapsi
Ant smiliaus.
Nurieda į delną žemyn.
Vaga sidabro dulkėm
Nuo saulės sužėri
Ir delnas sušyla…
—
Gertrūda Stangvilaitė
Komentuoti su „Facebook “
Be First to Comment