Vasaris

Naktis – romus gazelės žvilgsnis, 
Mėnuo žvaigždžių lašus išpilstys
Ir daug tikėjimų išsakęs,
Nirvanoje užsklęs. Melagis,
Ak, koks melagis tu, Vasari,
Krūtinę aistromis uždegęs,
Turėtum man pavasariu putoti,
Skripkele žiogo griežti ir rasoti
Gražiausiais žiedlapiais, bet siausti
Patinka tau žiemos apsiauste,
Varvekliais ledo laiką verti.

Pasikinkai vis pūgą baltakartę –
Užgimęs snaigėm išsisėti.
Man įdavei tik kiaurą rėtį,
Kuriuo net vėjų nesugaudau.
Baltoj nirvanoj sodai skauda,
Šerdis rakinę, solo neišgrotų.
O taip norėtųsi klajoti,
Širdies nevystyti į šarmą.
Sugėlei bučiniu vėl skruostą,
Keliu už meilę šiąnakt tostą!
Duetas – tu ir aš, fone –
Sniegena žydinti rime.