Niekada negęsk, atminimo ugnie!

Ar sušildo mūsų širdis atminimo laužai? Atsakau – taip. Tai pajutau stovėdama sausio 13 – ąją  prie kibirkštimis besiplaikstančio baisiąją ir didvyriškąją  naktį simbolizuojančio laužo. Darniu būreliu susiglaudę,  vieningai užgiedojome Lietuvos himną. Apie laužą susibūrę vienminčiai, jausdami vienas kito petį, mintimis buvome ten,  Lietuvos širdy – gyva siena savo kūnais dengiančiųjų miniose  prie parlamento rūmų ir televizijos bokšto tose sausio dienose.

     Tą žvarbią besniegę naktį Lietuvos gynėjų  ginklais buvo malda lūpose ir ryžtas neatsitraukti, atstovėti, kad raudongalvio slibino armados, žlegėdamos ir spjaudydamos mirtimi,  daugiau neniekintų mūsų šventos žemelės, kad mūsų brangi šalelė vėl būtų laisva. Kraugeriai pareikalavo jaunų gyvybių – trylikos jaunų brolelių ir seselės geltonkasės, linažiedėm akim. Daug gynėjų savo krauju suvilgė žiemos gruodo sukaustytą žemelę.  Jų krauju paspringo raudonosios armados. Visam pasauliui narsūs gynėjai paskelbė – mes norim būti laisvi, patys tvarkytis savo mylimoje Lietuvoje, patys kurti  savo gyvenimus.

   Negausus būrys neabejingųjų meškalaukiečių susirinko į Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Pasišildę prie atminimo laužo, sugužėjo į bendruomenės salę uždegti atminimo ugneles prie žuvusiųjų nuotraukų skambant eilėms, pagerbti juos, sustojus tyloje. Jausmus suvirpino skambantys tas dienas primenantys posmai, žymių žmonių mintys, visų lūpose suskambusi neprilygstamoji „Laisvė“. Daugelis pasidalino savo prisiminimais ką jautė ir galvojo tomis sunkiomis šaliai valandomis, ar žvelgiant per tų dienų prizmę tokios Lietuvos mes tikėjomės, kur paminamos bendražmogiškosios vertybės, kur įsiviešpatauja skurdas, įsigali šalies išsivaikščiojimo  ir ištuštėjimo metas. Apie Laisvės gynimo dienas susirinkusieji galėjo pasiskaityti gausioje spaudinių ir nuotraukų parodoje.

    Sugrįžus prie kaitrios laužo ugnelės, „Bočių“ ansamblio moterys ir visi susirinkusieji, vedant vadovei Nijolei Stepulienei, dainavo iš kartos į kartą perduodamas  Lietuvą ir jos  laisvę šlovinančias dainas. Susirinkusių negąsdino spaudžiantis šaltukas. Juos šildė pasidalinta kvapni arbata ir bendrumo jausmas.

    Žvelgiant į besiplaikstančią laužo ugnį,  norėjosi  išrėkti:  NIEKADA negesk,  atminimo ugnie, sušildyk mūsų  nuo nepriteklių ir bėdų grumbančias širdis, gaivink kiekvieno doro lietuvio atmintį, kurioje gludi skaudūs mūsų šalelės istorijos vingiai, ugnimi išdegink abejingumo, prisitaikėliškumo, gobšumo, išdavystės, netiesos sėklas iš brangiosios Lietuvos.

    Organizatorės Vaida ir Genė dėkoja visiems susirinkusiems neabejingiesiems ir nori pažadinti kitus, kurie užsnūdo abejingumo baloje.

                                                                                              Bibliotekininkė Genė Rakauskienė