Narteikiuose gyvenančio Stepono Rimkaus asmenybės turbūt vienas taikliausių apibūdinimų – lyrikas traktoriaus rėmuose: Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakulteto pusdiplomyje jis jau buvo pasodintas ant Pegaso – poetinio įkvėpimo simbolio. Neseniai Steponas pristatė poezijos knygą „Aš tave mylėsiu“, o prieš šešerius metus – pirmąjį savo lyrikos leidinį „Myliu gyvenimą“.
– Meilė – varomoji jėga, – neabejoja pats autorius.
Tačiau šis kieto charakterio žemaitis, kasdienybėje nevyniojantis žodžių į vatą, tvirtai stovi ant žemės. Penkiolika metų dirbo Joniškėlio seniūnu ir išpuoselėjo šį miestą, nebijojęs imtis net avantiūriškiausių idėjų, per kurias pelnė ne tik pagyrimų, bet ir papeikimų. Dvidešimt metų Joniškėlio technikume dėstė mechanizaciją ir kitus dalykus, vadovavo šios žemės ūkio mokyklos išradėjų ir racionalizatorių draugijai, paruošė ir išleido knygutę su visais brėžiniais „Namų ūkio mechanizmai“, už techninę kūrybą yra gavęs daug diplomų ir kitokių apdovanojimų.
67 metų Steponas Rimkus – trijų dukterų tėvas ir vienuolikos anūkų senelis. Be to, su šviesaus atminimo žmona Bronyte jau seniai Narteikiuose buvo subūrę vaikų žygeivių būrelį. Su jaunimu kas vasarą netingėdavo traukti į žygius ir tiesiog smagiai bendrauti…
Su Steponu pirmiausia susitikom prie jo bičių. Bitininkauti ėmėsi, prieš daugiau nei dvejus metus išėjęs į pensiją:
– Beveik visus avilius, spietinę, meduvius pats susimeistravau. Tėvukas turėjo bičių, bet aš bijodavau prie jų eiti. Kai mirė tėvas, išmirė ir bitės.
Dabar Steponas, atrodo, vis rimčiau įninka į bitininkavimą – prie avilių pastatytas ir visas tam skirtas namelis.
Nors Steponas Rimkus nuo 1979- ųjų gyvena Joniškėlio krašte, tačiau jis – ir veiklus žemaitis:
– Esu Pasvalio rajono žemaičių tarybos narys. Šiemet renkamės birželio 17-ąją. Pernai irgi buvo suvažiavę apie keturiasdešimt žemaičių. Tiesa, ketino atvykti dvigubai daugiau. O skaičiuojame, kad rajone gyvena apie tris šimtus žemaičių.
Iš Šilalės rajono Lembo kaimo kilęs Steponas baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą:
– Lembo kaime gimęs kalbininkas Kazimieras Jaunius. Prie jo sodybos klėtelės atstatymo prisidėjo ir mano tėvas. Jis mirė 2002 metais, tačiau tėviškėje dar gyvena mama, kuriai eina 87-ieji, ir ūkininkaujantis brolis.
Vėliau mums besikalbant Steponui ir paskambino mama, jaunatviškai energingu balsu klausė, kaip sekėsi naujosios knygos pristatymas.
– Mano mama – dainų, pasakojimų mėgėja. Aš visas – į mamą, – pripažįsta narteikietis, nenutraukęs ryšio su gimtuoju Lembo sodžiumi, neseniai net į kaimo šviesuolio laidotuves buvo nuvažiavęs, kalbą prie kapo pasakė. – Jis buvo mano tėvo vienmetis… O per Atgimimą susitikusios mūsų laidos abi klasės su auklėtoju Eugenijumi Ivanausku prie kelio pasodino apie šešis tūkstančius ąžuoliukų nuo Dariaus tėviškės iki Girėno gimtinės. Ir mes su mokiniais čia, Narteikiuose, pasodinom ąžuolyną, beržų ir liepų alėjas…
Grožėdamiesi žaliu gamtos rūbu, pasiekiame ir garažą, kur Steponas meistrauja naują avilį.
Anksčiau yra sukonstravęs šešis traktorius ir dvidešimt įvairių tipų malūnų:
– Už racionalizaciją tarp technikumų Sovietų Sąjungoje esam užėmę trečią vietą ir gavę penkis šimtus rublių.
Ūkiniame pastate pasigrožėjome gal kokiu pusšimčiu triušių.
– Štai ir atkeliavome į mūsų „Pamėšlio vilą“, kurioje nuo senų laikų renkasi tik vyriška kompanija, – šypteli Steponas, o mes namelio viduje ant sienos pastebime išskleistą pasaulio žemėlapį, tačiau vasarą jaukiau susėsti lauko terasėlėje, šeivamedžio užuovėjoje.
Steponas prisipažįsta vidurinėje mokykloje mėgęs sportuoti – turėjo ir šaudymo, ir lengvosios atletikos pasiekimų. O kodėl įstojo studijuoti Žemės ūkio akademijoje?
– Siuntė kolchozas, paskui penkerius metus turėjau atidirbti vyriausiuoju inžinieriumi. Iš Žemės ūkio akademijos neimdavo į armiją. Juk ir krepšininkas Arvydas Sabonis dėl to čia mokėsi, – prisiminėme.
Studijuodamas Akademijoje Steponas sutiko ir savo Bronytę:
– Kai 1974-aisiais susituokėme, ji dar studijavo ekonomiką. Nenorėjome, kad po studijų mus išskirtų. Bronė buvo kilusi iš Kraštų kaimo.
Rimkai užaugino tris dukras. Giedrė ir Neringa baigė Kauno politechnikos institutą. Laikinojoje sostinėje ir liko. O vidurinioji – Asta, baigusi buhalteriją, gyvena Joniškėlyje.
– Tiesa, jaunėlės Neringos šeimos gyvenimas sudėtingas, jie įsikūrę prie Kauno, – tėvo veidu perbėga liūdesio šešėlis.
Bet jis čia pat prisimena, kaip per dukras artimiau susipažino su šviesaus atminimo Joniškėlio klebonu Benediktu Urbonu:
– Tuomet vaikai ruošėsi Sutvirtinimo sakramentui. Daug jų atėjo, ir visi su mamomis. O aš – vienas tėvas su savo trimis dukromis. Tuoj su klebonu pasikalbėjom, paprašiau, kad ir man duotų kokios literatūros, ne tik vaikams. Gavau knyga apie partizanus „Vienui vieni“, ją susidomėjęs perskaičiau. Tačiau vokiečių filosofo Fojerbacho – tik kelis lapus. Tai jau labai sudėtingi tekstai.
Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, klebonas Benediktas Urbonas su bendraminčiais Sąjūdį organizavo Joniškėlyje, o Steponas su bičiuliais – technikume…
Vis dėlto energingasis žemaitis Steponas Rimkus visada netvėrė savam kaily – kaip kilo mintis su vaikais leistis į žygius?
– Mano žmona Bronė dar nuo studijų buvo tikroji žygeivė, net iki Komijos yra nusibeldusi. O Narteikiuose augo mūsų dukros, kartu – ir jų draugai. Taip susibūrė keliolika vaikų ir vieną vasarą, galėjo būti kokie 1985-ieji, sumanėm patraukti į Migonių piliakalnį, – prisimena Steponas. – Pasiėmėm palapines, maisto ir iškeliavom. Ir kiekvieną vasarą vis kur nors žygiuodavom.
Pasakodavo Steponas visokias istorijas apie Iškaltakius, kurie vaikus apuosto – gerus palieka, o blogus pasiima, stovyklose mokėsi tvarkos ir drausmės, gimtadienio proga dovanų gaudavo po triušiuką ir turėjo prižiūrėti, taip pat pildydavo gerų ir blogų darbų sąsiuvinius…
Beje, Steponas Rimkus nemažai eilėraščių parašė būtent vaikams, kurie juos mielai deklamuoja. Penkiametė anūkė Aistė šiemet Vasario 16-osios proga Radviliškyje dalyvavo patriotinių eilėraščių konkurse ir su senelio parašyta „Vėliava“ Respublikoje užėmė antrą vietą: „Atėjo lietuviška šventė, / Su kaspinu aš išeinu. / Mes einame vėliavos kelti, / Nes aš lietuvaitė esu“…
„Šį eilėraštį parašė mano senelis“, – pristato anūkė Aistė. Įdomiausia, kad visa darželio grupė deklamuoja Aistės senelio eilėraščius ir pradeda: „Šį eilėraštį parašė mano senelis“.
Iš tiesų Steponas Rimkus – vienuolikos anūkų senelis. Šešiolikmetis Rytis – vyriausias. Jis futbolininkas, kandidatas į jaunimo futbolo rinktinę. Ar tik ne apie jį senelis jau anksčiau eiliavo: „Aš jau didelis varliūzas, / Greitai būsiu ketverių. / Aš žaidžiu kaip tikras vyras / Futbolą su seneliu“.
Beje, giminėje yra garsių sportininkų: daug pasiekęs dviratininkas Ramūnas Navardauskas – Stepono sesers Gražinos sūnus.
Steponui po keturis anūkus padovanojo dvi vyresnės dukros, o jaunėlė – tris. Mažiausiai anūkėlei – vos du mėnesiai.
Tik močiutė Bronytė Rimkienė jauniausių anūkų nesulaukė – amžinybėn išėjo 2010-ųjų gruodį. Nuo kasos vėžio diagnozės neprabėgo nė metai…
„Bėga dienos, o tu vis jaunėji – / Rausvos lūpos, blakstienų vėsa… / O širdy siaučia vasaros vėjai. / Neskubėk nužingsniuoti gatve.“ Stepono eilėraštis „Bronei“ – ir naujoje knygoje „Aš tave mylėsiu“.
Nors kietas žemaitis nei dejuos, nei verkšlens, tačiau išsitaria, kad 2010 metai buvo labai slogūs – žmona ligos patale, dvi bylos teisme.
Sakau, gal reikėtų Steponui parašyti knygą, kaip jam sekėsi seniūno darbas, kokius biurokratinius barjerus tenka įveikti, norint tikrai ką nors padaryti.
– Vėl su visais susipyksiu, – šypteli buvęs ilgametis seniūnas, prisiminęs, kaip Karpių dvare muziejų įrengė, kaip garvežiuką iš Panevėžio atsibogino, kaip kovojo už Joniškėlio ligoninę, o už lieptą per Mažupę pakliuvo į teismą, kaip Joniškėlio mieste visas gatves išasfaltavo, kiek galėjo, tiesė vandentiekį ir kanalizaciją, net siuvyklą kadaise buvo atidarę, ir dar daugybė darbų darbelių, kol kietas žemaitis visai pašėlo ir atsidūrė ne konservatorių, o tautininkų sąraše. – Joniškėlyje prie kultūros namų su Vytautu Bakūnu pastatėm keturių kūrybinių mūzų skulptūrą, ant kurios įrašėm Motinos Teresės žodžius: „Jūsų darbai bus užmiršti rytoj, bet vis tiek darykite gerus darbus“.
Jau Stepono Rimkaus bute akis užkliuvo už įdomių paveikslų:
– Čia iš tų laikų, kai Joniškėlyje vyko Žiemgalos dailininkų plenerai. Romualdas Čarna nutapė paveikslus „Švobiškio bobutė žiūri į dangų“ ir „Juokdarys pagavo mėnulį“.
Aidos DULKIENĖS nuotraukos ir fotokopijos
Be First to Comment