Joniškėliečiai: Daiva Adamkavičienė

-Papasakok trumpai apie save?

-Dirbu etnokultūros specialiste Pasvalio kultūros centre bei muzikos ir etnokultūros mokytoja. Paprastai mano visos darbo dienos prasideda pamokomis, o baigiasi repeticijomis su moksleivių ir suaugusiųjų folkloro ansambliais. Trumpiau tariant – mano gyvenimas sukasi apie vaikus ir liaudies kultūrą. Kadangi dirbu su keliais kolektyvais, tai tenka suktis ir visur suspėti kaip voverei rate.  O vakarais gera sugrįžti į namus, kur manęs kantriai laukia  šeimos nariai – vyras Aivaras, sūnus Šarūnas, mama ir savaitgaliais grįžtantis studentas Mintaras. Esu laiminga, nes šeima mane visada palaiko, kada reikia – paskatina. Be darbo ir šeimos dar šiek tiek turiu ir asmeninio laisvalaikio, kurį išnaudoju dainuodama Šiaulių Universiteto chore „Pavasaris“, keliaudama, susitikdama su draugais. Šiemet su šeima atradome naują laisvalaikio praleidimo formą –  kalnų slidinėjimą. O kai neturiu ką veikti – šeimynai kepu pyragus.

– Kodėl liaudies muzika?

Aš ją atradau jau 10 klasėje, kai lankiau Aldonos Rapkevičienės vadovaujamą moksleivių folkloro ansamblį. Tada buvo sudainuota pirma autentiška daina ir sušoktas „Malūnėlis“. Tikriausiai tada manyje įskiepijo meilę etninei kultūrai. Baigusi vidurinę mokyklą net nesudvejojusi pasirinkau Rokiškio aukštesniąją pedagogikos mokyklą, kur tuo metu ruošė folkloro ansamblio vadovus. Toliau mano kelias šiek tiek pakrypo ir pasirinkau muzikos pedagogiką. Tačiau bakalauro ir magistro baigiamuosiuose darbuose nagrinėjau etnokultūrinį vaikų ugdymą, parengiau metodines rekomendacijas, kurias taikau dirbdama su moksleiviais.

-Ar šiame technologijų ir pop kultūros pasaulyje nesijauti  Donkichote?

Tiesa, Donkichote tenka būti dažnai, nes dauguma šių dienų žmonių tavęs nesupranta, jiems liaudies kultūra yra svetima (nors nieko tikresnio ir artimesnio už ją neturime). Dažnai tenka nuryti apmaudo kartėlį, kai tenka koncertuoti pustuštėms salėms, kai išgirdę liaudies dainą, vaikai bando užsikišti ausis, kai vietoje meilės deivės Mildos dienos švenčiame Valentiną, kai bendraamžiai šaiposi iš tų, kurie apsirengia tautinį kostiumą. Na apie ką aš čia?…. Aš juk turiu kokį 40 Sanša Pansų (folkloro ansamblis „Rags“ – aut. pastaba), kuriems daina, šokis, papročiai, šventės yra tapę jų gyvenimo dalimi, todėl, kad jie yra tikri lietuviai.

-Kuo tau svarbus Joniškėlis?

-Čia gyveno mano seneliai, čia gyvenimą kūrėsi mano tėvai, čia prabėgo mano vaikystė, jaunystė, čia yra mano gimtinė. Man mano miestelis gražesnis už Romą, už Čikagą, už Vilnių. Čia man gera gyventi…………