Press "Enter" to skip to content

Joniškėliečių pora ilgisi Čerkės

Pirmą kartą Čerkę išvydau daugiau nei prieš mėnesį, kai vieną sekmadienio rytą, pačiame Joniškėlio turgelio centre ji staiga nutūpė ant buvusios ilgametės Joniškėlio darželio auklėtojos Valytės Vimbienės peties. 

Čerkė – nė metų neturinti kuosa ir jos netikėtas pasirodymas turgavietės centre privertė garsiai aiktelėti ne vieną ten buvusi joniškėlietį. 

Pamačiusi – apsiverkė 

Kai spalio viduryje užsukau į Valytės ir Aloyzo Vimbų namus, Čerkė kaip tik buvo grįžusi iš eilinių, beveik savaitę trukusių „gastrolių“ – tiek laiko paukščio nebuvo namuose.

 Šeimininkai pasitiko kieme. Kai sužinojo, jog atvykau pasikalbėti apie neįprastą augintinį, pravėrė garažo duris ir pašaukė paukštį vardu. Po akimirkos juodai pilka Čerkė sėdėjo ant Valytės peties ir smalsiai žvalgėsi į nepažįstamą svečią. 

Vimbos papasakojo, jog paukštis pas juos atkeliavo birželio mėnesį iš Pakruojo. 

–Renovuojant namą buvo tvarkoma pastogė. Iš ten ir išmetė lizdą su dviem, ką tik išsiritusiais paukščiukais. Geras žmogus man juos atvežė. Kai paėmiau į rankas, net apsipyliau ašaromis – maži, be plunksnų, drebantys… – prisimena V. Vimbienė. 

Pirmaisiais nelaimėlių namais tapo žiurkėno narvas, kurį moteris išklojo tualetiniu popieriumi. 

– Internete pasiskaičiau, ką jie valgo ir ėmiau auginti. Jie lesė viską – stirnieną, varškę, sūrį. Vandenį pipete lašinau tiesiai į snapus.

Išmoko loti šuns balsu 

Mažosios kuosos sparčiai augo. Netrukus išmoko skraidyti. Vienai šis gebėjimas tapo lemtingas – ji žuvo atsitrenkusi į sunkvežimį. 

– Iš pradžių vadinome Ateik Ateik. Taip pašaukus ji visuomet atskrisdavo ant rankos. Vėliau – Varniuku. O kartą grįžusi jaunėlė dukra Aušra mažąją kuosą pavadino Čerke. Čia buvo toks jos kovinis šūkis, jei ką puldavo, garsiai šaukdavo čeerrr, čeerr!… 

Netrukus apie Čerkę sužinojo visi kaimynai. 

– Būdavo, kaimynė ravi daržą, o Čerkė priskrenda ir nutupia ant peties. Iš pradžių išsigąsdavo, o paskui pamilo. Laukdavo, fotografuodavosi… Kitas kaimynas kažką dažė, vos trumpam nusisuko į šalį, Čerkė pagriebė ir nunešė teptuką į šalį… Šalia gyvenanti laiškanešė vieną rytą virtuvėje rado nelauktą svečią – Čerkę. Ji įskrido pro atvirą langą ir „sukarpė“ ant sienos kabėjusį termometrą… O jei pakliūdavo į garažą ir aptikdavo varžtų ar kitokių blizgančių daikčiukų, – tik spėk gaudyti, viską išnešiodavo į lauką… 

Kai paukščiukai augo, Vimbos juos akylai saugojo nuo katinų. Tačiau vos kuosiukai paaugo ir sustiprėjo jų snapai – situacija pasikeitė. 

– Mūsų katinas Čerkės bijo, nes jau ne kartą gavo snapu. Kaimynų katė drąsesnė, bet kuosa jos vengia, vos pamačiusi, skrenda ant šakos. O ir Čipa apie pavojų lojimu įspėja. 

Čipa – mažas šuniukas – dar vienas svarbus šio pasakojimo dalyvis, o jei tiksliau – bene geriausias Čerkės draugas. 

– Jie kartu visur. Ir žaidžia, ir maudosi. Čerkė net loti išmoko. Būna, nuskrenda pas kaimynus, nutupia uosyje ir šuns balsu loja. Žmonės dairosi ir nesupranta, kur čia tas šuo pasislėpęs… 

Ir iš tiesų, mums besikalbant, greta skalijančio šuniuko straksi tarsi žaisti kviečianti kuosa. 

Dar viena paukščio aistra – degtukai ir cigaretės. Pakanka Aloyzui į rankas paimti degtukų dėžutę, Čerkė iš karto prisistato. Nutupia ant delno ir snapu iš dėžutės ima traukti degtukus… Tas pats ir su cigaretėmis. 

– Cigaretes tiesiog sudrasko, o degtukų sierą nulesa. Gal joje yra kokių paukščiams reikalingų medžiagų, – svarsto joniškėlietė. 

Moteris pasakoja, kad paukštis apetitu nesiskundžia. Mielai lesa ne tik žalią mėsą ar pieno produktus, bet ir visas namuose užaugintas vyšnias, braškes, žirnius. Tikras delikatesas – įvairios kirmėlės. O štai sliekų Čerkė nemėgsta. 

Tikisi sulaukti pavasarį 

Paukštis jau kelis kartus buvo dingęs. Kartą nesirodė visą savaitę. Vimbos jau buvo apraudoję augintinį, kai staiga sulaukė telefono skambučio. 

– Skambino kaimynė ir pasakė, jog labai į Čerkę panašus paukštis šeimininkauja Joniškėlio turguje – vaikšto po prekystalius ir bando nugvelbti karolius. Paėmiau sūrio, Čipą ir nuvažiavome į turgų. Kuosa iš karto mus pažino ir nutūpė ant peties… 

Jau rašant šį straipsnį sužinojau, kad Čerkės ir vėl nėra namuose kelinta savaitė. 

– Labai pergyvename. Neseniai važiuojant į Pasvalį, lauke, netoli Balsių malūno, išvydome pulką varnų ir kuosų. Aloyzas sustabdė automobilį ir ėmė garsiai šaukti Čerkę… Deja, niekas neatsiliepė. Skaičiau daug knygų apie gyvąją gamtą ir žinau, kad tokie paukščiai pavasariais grįžta. Tikiuosi, jog taip atsitiks ir su mūsų Čerke, – vylėsi Valytė Vimbienė. 

Ornitologo komentaras 

Pumpėniečio ornitologo mėgėjo Broniaus Jarecko nė kiek nenustebino tokia laukinio paukščio ir žmogaus draugystė. 

– Kuosos visuomet stengiasi laikytis arčiau žmonių tam, kad būtų lengviau gauti maisto. Jos dažnai įsikuria ventiliacijos angose, kaminuose, drevėse ar net inkiluose. Savo intelektu varninių šeimos paukščiai prilygsta primatams, tad labai norint, juos galima išmokyti ir kalbėti. 

B. Jareckas neatmeta galimybės, jog dingusi Čerkė sugrįš. 

– Kuosos retai gyvena pavienėse porose, dažniausiai – mažomis grupėmis, savotiškomis kolonijomis. Tiesa, yra pastebėta, kad tų paukščių, kurie gyvena su žmonėmis, gentainiai nelabai nori priimti. Dabar ruduo ir kuosos truputį migruoja. Vienos skrenda iki Lenkijos, kitoms užtenka artimesnio sąvartyno, kuriame žiemą lengviau susirasti maisto. Gali būti, jog pradingėlė, atėjus pavasariui, vėl apsireikš. 

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.