Stengiuosi gyventi taip, kad nereikėtų gėdintis…

Gyvenau ir mokiausi Lietuvai sunkiu, sudėtingu, pilnu kančių laikotarpiu. Joniškėlyje prabėgo mano paauglystė ir ankstyvos jaunystės metai.

1944 m. išlaikęs konkursinius egzaminus įstojau į Pasvalio gimnazijos pirmą klasę (tai buvo, kaip tada sakydavome,  ,,vokiečių laikais“ 1945-1947 m.).

Mokiausi Joniškėlio progimnazijoje, vėliau – to paties miestelio vidurinėje mokykloje. Ją baigiau 1951 metais. Tai buvo ,,prie rusų“. Mokykla buvo įsikūrusi Karpių rūmuose, nuostabiame parke. Ją iki šiol prisimenu. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Pastarąją buvo apglėbusi nuostabi aura. Karpių didingo rūmo kambariuose buvo įkurdintos klasės. Ant sienų buvo likęs dar visai nenuniokotas vidinis interjeras. Rūmai, kuriuose mokiausi, buvo pripildyti gėrio.

Mane mokė, ugdė tikintys mūsų ateitimi darbštūs, išmintingi mokytojai: klasės auklėtoja mokytoja Z. Skėrytė, istorijos mokytojas Gutauskas, lietuvių kalbos mokytoja Žilevičienė, lotynų kalbos mokytojas Korsakas. Anglų kalbos mokė A. Grybė. Gailiuosi, kad tuomet deramai nevertinau anglų kalbos (taip nubaudžiau save). Fizinį lavinimą mokė mokytojas Karpis (atsiprašau, kad ne visų mokytojų vardus prisimenu). Jų darbas ir elgesys mūsų gyvenime žadino atsitiktinumus, didino prisiminimus, plėtojo svajų vertybes. Minėtoje mokykloje buvo įsigalėjusi vidinių traukų galia (mano kambaryje ir dabar kabo Karpio rūmuose buvusios mokyklos foto  bei Joniškėlio miestelio foto iš paukščio skrydžio).

Tik dabar supratau, kad mes, berniukai,  buvome mokomi siekti fizinės jėgos, individualumo, vengti pasyvumo, o mergaitės – doros ir romantikos, vengti savanaudiškumo apraiškų. Mokykloje buvo deramas skaičius mokytojų –  tiek moterų, tiek vyrų. Iš 17 buvusių mūsų klasės mokinių jau 9 vyrai ir 2 moterys išėjo Anapilin.

Mokykloje buvo tik vienas pianinas ir vienas nuskurdęs akordeonas (mokytis groti reikėjo paslaptingais keliais). Didžiausia jaunimo pramoga tada tapo mokyklos parke, dažniausiai šeštadieniais ir sekmadieniais, šokiai. Grojo Z. Bajoriūno kaimo kapela (retkarčiais skelbimo lentelėse pasitaikydavo, kad gros Joniškėlio mokyklos džiazas (griežiau smuiku). Grodami parke kartą uždainavome dainą ,,Tėviškės laukuos saulutė leidžiasi, vakaro šešėliuos tavęs nerandu…“. Priėjęs uniformuotas saugumo darbuotojas liepė nedaryti išsišokimų. Po to mes nedainuodami pagrojome valsą ,,Laukuose dobilas raudonas…“ „Ach taip!“- sušuko jis. Iššovė iš pistoleto į dangų ir pasakė, kad šokiai baigti.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad buvau Joniškėlio mokyklos sporto komandos narys (lengvoji atletika). Tuometinis sporto mokytojas (taip vadindavome mokytoją Skardžių) pasirūpino, kad mes ,sportininkai, būtume apsirengę sportiniais treningais. Jų dabartiniai sportininkai net nesivilktų. Stalo teniso bateliai, baltai nudažyti kreida – buvo didelis masalas šokant su pirmąją meile, kuri trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, iš gilios nakties pasirodė kylanti saulė.

Mokykloje įpratau negirtuokliauti, nors daug kartų grojome vestuvėse. Visiškai nerūkau, ačiū Jums, Mokytojai.

Vienintelė pareiga, suvokiau, kad dera būti ištikimam pačiam  sau. Stengiuosi gyventi taip, kad nereikėtų gėdintis.

Apskritai daug ko nežinojau, ką norėčiau žinoti. Žmogus gyveni tik vieną gyvenimą ir niekaip negali jo lyginti su ankstesniu ir ištaisyti būsimuose. Ateities idealą žmogui sunku įvertinti nepatirtos ateities vaizdiniais. Vargu ar dera man dabar ko nors palinkėti. Nenoriu būti per didelis  išsišokėlis. Tvirtinu vieną, kad trokštu, jog Jūsų šiuolaikiniai mokytojai ir jaunimas spėtumėte pasitikti Jus laukiančią sėkmę.

Neabejoju, kad gyvenimas ir darbas daug ko Jus išmokys.

Pagarbiai, buvęs Joniškėlio mokyklos mokinys prof. habil.. dr. Zenonas Bajoriūnas.

2010-04-14

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

  • Anupras

    Gal profesorius neužsirūstins, jei jo epinio (net nežinau, kaip: epinio ar epiško, sportinio ar sportiško…) pasakojimo paraštėse brūkštelsiu keletą neesminių patikslinimų.
    Apie asmenvardžius. Klasės auklėtoja Z. Skėrytė – iš tiesų Zuzana Sketerytė, Auklėtiniai, kūrydami (= rūkydami) parko tankmėj, kartais nepiktai ir ne visai literatūriškai ją liaguška pavadindavo… (toks ir mokytojas, jei be pravardės vaikšto!). Tiesa, būsimasis profesorius nei to, nei ano niekada nedarė.
    Istoriko vardas Juozas, toks pat, kaip ir lotynų k. pradžiamokslį dėsčiusio Korsako, mokytojos Žilevičienės pase buvo įrašyta Barbora, tačiau (žinot tas moteris…) ji geidė būti šaukiama Beata; anglisto Grybės vardas Adomas (šaunaus Mūšos žūklautojo būta!); tas, kuris rūpinosi, kad sportininkai būtų apsirengę sportiškais (!) treningais – Kazys… Kažkodėl pamaniau, kad žmonės, kurie „plėtojo svajų vertybes“, yra verti bent tiek, kad jų vardai nenugrįmztų Leton…
    Apie jazz’ą, džiasą ir paslaptingus kelius. Net susigraudinau, prisiminęs „Dobilo raudono“ priedainį („Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk. Tavęs aš ilgiuosi – sugrįžk ir paskubėk.). Tačiau profesoriaus mažumėlę nesupratau: kodėl mokytis groti reikėjo paslaptingais keliais ir kodėl tas akordeonas – nuskurdęs (gal mažai „bosų“ anas turėjo?)? Tiesa, pianinas buvo ganėtinai išderintas, tačiau tai netrukdė mokytojui Čiurui , buvusiam vargonininkui, „vesti“ kelis mokyklos chorus (įskaitant mokytojų ansamblį), styginių orkestrėlį ir net skudučių ansambliuką. Mokykla turėjo ir dar vieną „rimtą“ instrumentą – fisharmoniją, neprakiurdintomis dumplėmis ir 10 registrų ( tikrojoje mokykloje, žr, foto); su šiuo instrumentu kartais pabendraudavo nuostabi šviesios atminties mokytoja Valerija Valilionienė.
    Galvoje dar skamba prislopinti laiko mokinio Z. Bajoriūno smuiko garsai, tačiau jam kiek prieštarauju dėl kaimo kapelos pavadinimo (šis terminas Lietuvoje prigijo apie 1959 m., kai visi ruošėsi 1960 m. Dainų šventei); juolab, tada niekas Joniškėlyje afroamerikietiškos kilmės žodžio jazz netardavo džiaZas, o sakydavo džiaSas, nors nelabai ir suprasdavo, kas tas jazz…
    Puikūs ir jaudinantys profesoriaus atsiminimai, kaip teisingai pastebėjo p. Petrutė „ale kaip gražiai papasakota“… Kažkur teko skaityti gilius ir visiems suprantamus prof. Z. Bajoriūno žodžius, dedikuotus kito nemažiau žinomo pedagogikos teoretiko opusui. Manau, kiek perfrazuoti, jie, tie žodžiai, tinka ir šiam profesoriaus laiškui: „…pavyko atskleisti subjektyvių ugdymo procesų (ir prasmių) objektyvizacijas, kuriomis remiantis dažnai konstruojamas intersubjektyvus kasdienis pedagoginis mąstymas“ (citatos pabaiga).
    P. S. Esu kiek kitokios nuomonės apie šiandienos mokymą. Taip sakant, edukologiją… Mano galva, esmių esmė sutelpa į vienintelį tokio prancūzo sakinį: „Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi“ Tai – universali tiesa, ypač tinkanti Mokytojui, Mokiniui, kiekvienam mūsų…
    Ir visai pabaigai: „Jei norite suprasti žmogų ir jo poreikius, jei norite pažinti jo esmę, venkite priešpastatyti akivaizdžias tiesas“ (tas pats prancūzas, Saint – Exupery, tskant Antanas…).

    Atsakyti

  • Petrute

    Ale kaip gražiai papasakota …

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.