– Susipažinom 1955 metų gegužės mėnesį. Aš jį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tuomet Panevėžy buvau įstojusi į mechanizacijos mokyklą mokytis traktorininke. Ir ten sutikau Vincą. Turbūt aš jam taip pat kritau į akį, nes greitai per draugą pasiekė Vinco laiškelis: „Norėčiau susipažinti iš arčiau“. Atsakiau: „Aš nieko prieš“, – daugiau nei prieš šešis dešimtmečius lemtingą pažintį prisiminė Nakiškiuose gyvenanti Danutė Aleliūnienė-Ragelienė.
Rugsėjo 9-ąją, sukako šešiasdešimt metų, kai Danutė Barbora Čirgelytė ir Vincas Aleliūnas-Ragelis susituokė Kriklinių bažnyčioje.
Beje, kodėl tokia neįprasta dviguba pavardė?
Tai irgi netikėtai įdomi istorija. Vincas kilęs iš Panevėžio rajono Maženių kaimo, kuriame gyveno daug Aleliūnų, todėl kiekvienas turėjo pravardę. Kadangi Vinco senelis grojo ragu, tai jį vadino Rageliu.
Kai 1904 metais krikštijo Vinco tėvelį, kunigas paklausė, kurio čia Aleliūno vaikas. Jam paaiškino, kad Ragelio. Kunigas metrikų knygoje taip ir pasižymėjo: Aleliūnas-Ragelis. Todėl ir oficialiuose dokumentuose buvo įrašyta ši dviguba pavardė.
– Taigi ir mano dokumentuose pilna pavardė – Danutė Barbora Aleliūnienė-Ragelienė. Kas nežino šios istorijos, pamatęs tokį įrašą, galvoja, kad čia mano dviejų vyrų pavardės. Ir dar tarsteli – kita nė vieno neturi, o ji abiejų vyrų pavardes pasilikusi, – juokiasi Danutė. – Mūsų vaikų dokumentuose rašė jau tik vieną Aleliūnų pavardę.
Danutė Čirgelytė-Aleliūnienė gimė ir augo Kriklinių kaime:
– Mamytė mus, tris dukras, augino viena. Tėvelį paėmė į frontą ir tą pačią naktį gimė ketvirtoji mergytė. Jis dar trumpam buvo grįžęs, skubėjo mažąją pakrikštyti, tėvelis įdėjo Emilijos, kaip ir mūsų mamytės, vardą. Tačiau trejų metukų Miliutė mirė, o tėvelis žuvo Liepojoje. Aš jį gerai atsimenu, nes buvau aštuonerių metų, viena sesuo metais vyresnė, kita – trimetė. Tėvelis Jonas Čirgelis buvo kilęs iš tos pačios Kriklinių parapijos – miškais apaugusio Mitabynės kaimo. Mūsų šeima gyveno jau Krikliniuose, prie bažnyčios.
Žuvus tėvui, Danutės motina su mažametėmis dukromis vargo viena.
– Buvom bežemiai, tad nuo aštuonerių metų pas ūkininkus ganiau avis, karves. Šeimininkai nebuvo blogi, bet vis tiek išeidama mamytei vis verkdavau ir verkdavau, – prisipažįsta Danutė, kad duoną uždirbdavo būdama dar visai vaikas.
Nuo keturiolikos metų kolūkyje pradėjo rankom melžti karves, vėliau ėjo į laukininkystę.
– Buvo labai sunku, nors jau žengiau į mergystę. Buvau devyniolikos metų, kai laikraštyje perskaitėm skelbimą apie galimybę Panevėžio mechanizacijos mokykloje metus mokytis traktorininke. Mokėjo 260 rublių stipendiją, davė bendrabutį ir skyrė maitinimą. Mamytė įkalbėjo eiti mokytis. Ir vėl verkiau važiuodama į Panevėžį. Bet kur aš daugiau galėjau mokytis, baigusi tik keturias klases, – prisimena Danutė Aleliūnienė.
Iš tiesų traktorininke ji nedirbo nė dienos, tačiau būtent Panevėžio mechanizacijos mokykloje sutiko savo meilę. Danutė ir Vincas draugavo metus.
– Po mokslo Panevėžyje grįžau į Kriklinius ir dirbau kolūkio laukininkystėje, – pasakoja aštuoniasdešimtmetė nakiškietė.
Vincas Aleliūnas įsidarbino Panevėžio mašinų-traktorių stotyje, įsikūrusioje Liūdynėje.
Danutė neslepia, kad jos uošviai marčia nebuvo patenkinti:
– Aš biedna, o Vincas – iš ūkininkų. Taigi mes nelygūs, kaip sakė ir mano mama.
Aleliūnai buvo turėję 25 hektarus žemės, anuomet nemenką ūkį. Nesvarbu, kad jau sutverti kolūkiai – kilmę visi žinojo ir ji buvo dar reikšminga.
Tačiau Vincas apie savo mylimąją pasakė:
– Man ji gali būti tik su baltiniais…
Danutė Čirgelytė ir Vincas Aleliūnas prieš šešiasdešimt metų, 1956-ųjų rugsėjo 9 dieną, susituokė Kriklinių bažnyčioje.
– Mano troškimas buvo susituokti per sumą. Mūsų šeima giliai tikinti ir jaunas kunigas Žeimis pasakė, kad savo kaimo mergaitę sutuoks veltui, – šypsodamasi Danutė prisiminė iškilmingą savo santuoką.
– Bet aš vis tiek ant stalo padėjau tris šimtus rublių, – šyptels vyras.
– O grojo ir giedojo jaunas vargonininkas Kazimieras Očikas, Kriklinių bažnyčioje dirbęs pirmus metus. Susituokę gyvenom pas uošvius, nors marti ir nepatiko, – prisipažįsta Danutė Aleliūnienė.
Po metų susilaukė pirmagimio sūnaus Kęstučio.
– Nenusisekė jo gyvenimas. Jau beveik dveji metai amžiną atilsį, – Aleliūnų veidus apniaukia liūdesio šešėlis.
Dar po poros metų gimė dukra Laimutė, kuri gyvena Kaune.
– Ji troško būti audėja. Penkiolikmetė išlėkė į Kauną. Ten mokėsi ir dirbo Ziberto šilko kombinate. Kaunietis vyras tame pačiame kombinate buvo pameistrys, tačiau mirė jau prieš keturiolika metų. Taigi našlė Laimutė irgi be sveikatos, Kaune gyvena kartu su savo dukra, – apie vaikų likimus pasakoja Danutė Aleliūnienė.
1964-ųjų rudenį Aleliūnai iš uošvių persikraustė į Nakiškius, kur įsikūrė naujame daugiabučiame name.
Kodėl apsigyveno būtent Nakiškiuose? Nes čia, Joniškėlio eksperimentiniame ūkyje, ekonomistu dirbo Danutės svainis, kuris ir pasiūlė įsikurti šiame krašte.
– Pradžioje Nakiškių fermose melžėjas išleisdavau atostogų. Aišku, melžėm jau aparatais. Vėliau dirbau laukininkystėje. O 1966-ųjų rugsėjį susilaukėm jaunėlio sūnaus Raimondo, kurį namuose pati auginau dvejus metus, – prisimena Danutė.
Beje, Aleliūnų šeimai šie metai – jubiliejiniai. Ne tik santuokos šešiasdešimtmetis, bet ir beveik kartu sūnaus Raimondo penkiasdešimtmetis, truputį anksčiau Vincui Aleliūnui suėjo 85-eri, vasario mėnesį Danutei Aleliūnienei – aštuoniasdešimt.
– Raimondo šeima gyvena Nakiškiuose, mūsų bute, o mes čia pat nusipirkome šią sodybą. Sūnus ir marti dirba seniūnijoje, laiko gyvulių, turi savo ūkį. Be to, Raimondas – medžiotojas. Mūsų vaikai darbštūs, tačiau nebuvo linkę prie mokslo. Nors turėjom sąlygas išleisti į mokslus, bet vaikai norėjo dirbti. Kęstutis nuo šešiolikos metų dirbo traktorininku, tik jo gyvenimas išputėjo, – motina vėl nuklysta į liūdnus prisiminimus.
Aleliūnai sulaukė devynių anūkų ir aštuonių proanūkių. Deja, vienas vos puspenktų metukų anūkėlis prieš šešiolika metų nuskendo.
– O būtų jau užaugęs jaunuolis, – atsidūsta Danutė. Vis dėlto likimo kirčiai, atrodo, nesugniuždė šios nakiškiečių Deimantinės poros. Abu – ir dainininkai, ir šokėjai buvę, ir pajuokauti mėgsta. Ir dabar Vincas gražiai uždainuoja, ir net valsiuko žingsneliu prasisuka. 85 metų vyras, kuris beveik keturis dešimtmečius dirbo su vikšriniu traktoriumi. Artojų varžybose vis pirmąsias vietas užimdavo, už tai buvo pelnęs dvidešimties parų kelionę po Vidurinę Aziją.
– Išvažiuodavom į ekskursijas, buvom ir tuomečiame Leningrade, Taline, Rygoje, – prisimena Danutė Aleliūnienė. – Grįžusi po motinystės atostogų, dar melžiau karves. Bet jau gėlė nugarą, sąnarius, gydžiausi Druskininkų sanatorijoje. Vėliau nebėjau į fermą, o kokius ketverius metus iki pensijos Nakiškių darželyje dirbau virėja. Anuomet darželį lankė apie trisdešimt vaikų…
– Šešiasdešimt metų kartu – tai visai mažai, – savo Deimantinių vestuvių išvakarėse niūniuoja Vincas Aleliūnas.
– Prisimenu, kaip į pensiją išleidom bendradarbę, o man buvo likę aštuoneri metai. Galvojau, kiek dar daug, tikrai nesulauksiu. Bet juk išėjau 55 metų, vyras – šešiasdešimties, taigi abu kartu tapom pensininkais, – sako aštuoniasdešimtmetė nakiškietė.
Beje, Danutės Aleliūnienės bobutė Kondratavičienė, mamos mama, sulaukė šimto metų. Ji buvo pribuvėja, dažnai kviečiama ir į krikštynas.
– Ir su mylimu ženteliu Vincu išgerdavo, – Danutė prisimena, kad bobutė taip vadino jos vyrą. – Ji nesilankė pas daktarą, o gydėsi žolelėmis. Ir vargo, ir netekčių buvo patyrusi – turėjo septynis vaikus, fronte žuvo sūnus ir du žentai…
– Mes augom dviese su broliu, kuris septyneriais metais už mane jaunesnis, o jau penkiolika metų po žeme, – Vincas Aleliūnas tik patvirtina, kaip reikia branginti kiekvieną kartu pragyventą akimirką.
Asta BITINAITĖ
Aidos DULKIENĖS nuotraukos ir fotokopijos
Be First to Comment